Ramūnas Terleckas. Kai žmogžudžiai rašytojais tampa

lrt.lt, 2023 03 17

Kuo iki šiol patinka suktis žurnalistikos lauke – sutinki žmones, kurie turi kitokį požiūrį nei tu. Tenka pasiginčyti, tenka nesutikti, tenka pasimokyti ir kelioms akimirkoms stabtelėti apmąstyti.

lrt.lt

Vienas paskutinių kalbintų pašnekovų „Verslo žinių“ podkastų studijoje išsakė pakankamai eretišką teiginį, jog esame įpratę, jog šaukštas deguto sugadina medaus statinę, bet yra dalykų, kai šaukštas medaus pasaldina deguto bačką ir ji tinka daugumai pirkėjų. Pašnekovas kalbėjo apie pinigų plovimo schemas: pavogei iš patiklių klientų lėšas, jas sugebėjai legalizuoti ir gali kurį laiką tuo medumi „maldyvuose“ savo kūną puoselėti.

Tuomet kalbėjomės apie modernėjančias manipuliacijas žmonių protais, kurios iš esmės remiasi paprastu ir amžiais nekintamu dalyku – tikėjimu, kad galima praturtėti per kelias minutes ir sugauti taip trokštamą laimės miražą. Tuo sukčiai nesunkiai pasinaudoja. Praskiedei degutą šaukštu medaus ir patikliam kvailiui degutu nebetrenkia.

Šį pokalbį prisiminiau važiuodamas sostinės Antakalnio gatve. Senokai nebuvau joje buvęs. Viskas lyg ir pažįstama nuo vaikystės, nes čia teko mokyklą lankyti. Su draugais skersai išilgai esame išvaikščioję šį rajoną, todėl iki šiol kiekvienas kiemas prisijaukintas. Viskas man čia žinoma ir tarsi negalėtų nustebinti, o nustebino.

Nevalia nuspaudžiau stabdžio pedalą, kai ant gana didelio stendo pamačiau Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus fizionomiją. „Fizionomija“ pernelyg korektiškas apibūdinimas šiam žmogžudžiui, kuris pasirašė įsaką dėl 1941 m. trėmimų. Manote, kad jis tuose stenduose pristatomas menkystos ir žudiko vardu? Nieko panašaus – plakatų kabinėtojų nuomone jis yra „rašytojas“. Jei dar turėčiau ne žilų plaukų, jie tikrai pabaltų. Lygiai taip pat galima būtų Hitlerio portretą šalia pakabinti (juk parašė kelias knygas) ir rašytoju vadinti, o ne padugne. Koks skirtumas, kad jo Vilniuje asmeniškai niekada nebūta – lentelę prikabinai su paaiškinimu, jog čia Hitleris nesilankė. Informatyvu ir korektiška, o snukis gatvėje puikuojasi.

Pasirodo, kad Guzevičiaus atvaizdas atsirado guvių „antakalniečių“ iniciatyva apdainuoti sovietinės okupacijos laikotarpiu pastatytus „Rašytojų namus“. Šalia Guzevičiaus švyti Kosto Kubilinsko profilis. Keliomis eilutėmis užsiminta, kad jis myriop pasiuntė keliolika Lietuvos partizanų, juos išdavė sovietams, ar pats nušovė paslapčia. Nieko baisaus, juk paskui vaikams eilėraščius rašė ir pragaran iškeliavo kažkur Rusijos platybėse. Neteko girdėti, kad už žudymus būtų atgailavęs. Kodėl reikia šviesinti sovietų okupacijos kolaborantus, yra daug teorijų. Nuo „ir tuomet dirbome Lietuvai“ iki senatvinio marazmo apraiškų. Dar įsipina teiginys, kad taip veikia minkštosios Kremliaus galios ir nereikėtų stebėtis, kad raudonų gvazdikų mylėtojų ne tik Antakalnyje nestinga.

Galvoje vis kirba pašnekovo „Verslo žiniose“ pastebėjimas, kad medaus šaukštas gali ir deguto statinę pasaldinti, reikia tik teisingą durnių rasti.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.