Tuskulėnų memoriale-anykštėnų menininkų paroda „Kryžiaus kelio stotys“

voruta.lt, 2023 09 13

2023 m. rugsėjo 6 d. Tuskulėnų memoriale atidaryta unikali paroda „Kryžiaus kelio stotys“. Parodos išskirtinumą lemia tai, kad jos autoriai yra du: pirmasis, savamokslis skulptorius Rimantas Idzelis prieš 30 metų užbaigęs kone aštuonerius metus trukusį darbą – viso Kryžiaus kelio skulptūras, o antrasis profesionalus architektas Kęstutis Indriūnas, sumanęs stacijas prikelti antram gyvenimui ir nutapęs jas drobėje.

voruta.lt

Šiam tikslui menininkas nutraukė profesionalią veiklą, kaip jis pasakoja, pasiėmė išankstinę pensiją ir vienerius metus nuo ryto iki vakaro – visą 8 darbo valandų dieną – tapė: „Keturiasdešimt metų nebuvau tapęs ant drobės ir su aliejiniais dažais.

 

Buvo labai sunku. Dėl to, kad Rimanto Idzelio buvo stulbinančiai techniškai atliktos detalės. Man jas tapyti pasidarė labai sunku. Ties ketvirta stacija įvyko lūžis. Supratau, kaip daryti. Pirmą paveikslą pertapiau iš naujo. Uždariau savo architektūros biurą ir vien tik tapiau. Ir nors perpratau kaip, bet kiekvieną kartą tas pats sunkumas. Kiekvienas darbas – neįsivaizduojamas poveikis. Nutapau darbą, pradedu kitą ir, atrodo, kad vėl viskas iš naujo – nieko nemoku, nemoku tapyti – vėl labai sunku. Tas jausmas neapleido. Kiekvieną paveikslą pradėti – kančia“, – sudėtingą kūrybinį procesą pripažino parodos atidaryme dalyvavęs anykštėnas Kęstutis Indriūnas.

 

„Kaip įdomu, kad sankryžoje susitinka žmonių keliai ir jie neišsiskiria. Vienas tokių pavyzdžių – menininkas Rimantas Idzelis ir kunigas monsinjoras Albertas Talačka, kuris ir pasikviečia savamokslį skulptorių sukurti Kristaus Kryžiaus kelio stotis. Tai abiejų didžiulė drąsa“, – akcentavo renginį vedęs muziejininkas Gaudentas Aukštikalnis. „Skulptūros išskaptuotos. Žmonės džiaugiasi, grožisi, žavisi. Po to pamiršta. Eina laikas, meno darbai apkimba voratinkliais, išdūžta stiklai. Viskas pasidaro Dievo valioje… Ir tada vėl kitas susitikimo atvejis. Į Anykščius apsigyventi atvyksta Kęstutis Indriūnas, sutinka Rimantą Idzelį, mato, kaip nyksta jo darbai ir ieško kelių restauruoti. Tradiciniai prašymai baigiasi tradiciniais nepildomais pažadais ir tada autorius ryžtasi skulptūras pertapyti, kaip jis sako, vienas prie vieno“. Ar tai avantiūra, ar vis dėlto apgalvota drąsa? Atsakymą išgirdome renginyje dalyvavusio kultūrologo Vytauto Balčiūno pasisakyme:

 

„Tris dalykus noriu pasakyti. Pirmoji mintis – tai yra labai didelis iššūkis, kurio Kęstutis ėmėsi šiais darbais. Išsaugojimas, restauravimas – tai svarbu, bet iššūkis yra iš meno daryti meną, nes tai 99 proc. galimybė sužlugti. (…) Bet išimtis patvirtina taisyklę. Kęstučio Indriūno tapybos darbai – stebuklinga išimtis.

 

Antras dalykas, koks ryšys tarp parodos ir Tuskulėnų begalinės kančios ir amžinojo skausmo vietos. Būtų galima rasti tokį esmės ryšį (…): Kristaus kančia stovėjo prieš veidą ir mane gelbėjo. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose tą mintį galima išskaityti. (…)

Ir trečioji mintis, kai pamačiau darbus čia ir kaip žmogus, kūręs daugybę ekspozicijų, matau galimybę per stacijų pasakojimą Tuskulėnams vizualizuoti savo vietos istoriją, per šiuos darbus kalbėti apie čia pakastų aukų kančią. Be to, pridursiu, kad A. Talačka, kuris buvo geriausias sakralinio meno žinovas, nufotografavo ir dokumentavo stacijas, tai fiksuota Sakralinio meno muziejaus fonduose, rodyta popiežiui.“

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pažadėjo atrasti vietą paveikslams Tuskulėnų memoriale, kai paroda pasieks savo tikslą ir baigs kelionę po Lietuvą. Sveikinimo žodį į parodą susirinkusiems svečiams taręs centro vadovas minėjo:

 

„Tuskulėnų memorialo sakralumas yra susijęs su žmonių kančiomis, žmonių, kurie pokariu buvo sušaudyti, nuteisti mirties bausme, atvežti į Tuskulėnų parką, kuris buvo KGB teritorija, slaptai užkasti ir turbūt budeliai galvojo, kad niekada ir niekas negalės išsiaiškinti šios vietos, nei čia palaidotų sušaudytų žmonių, tarp kurių buvo nemažai partizanų, kovojusių už nepriklausomą Lietuvą. Man atrodo, kad ši paroda – Kristaus kančia – yra ryšys su ta auka, tomis kančiomis, kurias patyrė sovietų okupuoto krašto žmonės. Prasmingas sakralinis ryšys yra atminimo renginiai – nuo šių metų Tuskulėnų memoriale kas ketvirtį aukojamos šv. Mišios Tuskulėnų aukoms pagerbti.“

 

Į parodos atidarymą jos organizatorių pakviestas ir atvykęs socialinės apsaugos ir darbo viceministras Vytautas Šilinskas atkreipė dėmesį į šviesiąją kūrybos pusę:

 

„Tiek tikėjimas, tiek menas prisideda prie to, kad žmonės būtų laimingesni. Aš džiaugiuosi, kad parodos autorius sugebėjo apjungti šiuos du dalykus viename. Tai talentas, puikus darbas, kuris prasmingas ir savo visuomeniniu kultūriniu tikslu – išsaugoti skulptūras. To ir linkiu“, – savo palaikymą išreiškė socialinės apsaugos ir darbo politikos formuotojas.

Paroda Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1 F, Vilnius) bus eksponuojama iki 2023 m. spalio 8 d.

 

genocid.lt informacija ir nuotraukos