Liepa Želnienė. Valstybę terorizuojantys celofanai

lrt.lt, 2024 01 15

Už pasipriešinimą pareigūnams kitas būtų guldomas veidu į žemę. Už trukdymą policijai dirbti – taip pat. Bet Antanui Kandrotui-Celofanui galioja kažkokios kitos, švelnesnės taisyklės. Jam, nors vis dar teisiamam riaušių byloje, kažkodėl netaikomas draudimas lankytis masiniuose renginiuose. Leidžiama ir toliau kiekvieną valstybės šventę paversti baubykla.

lrt.lt

Per praėjusią savaitę, kai daugybė žmonių susitelkę ieškojo dingusio vaiko ir stengėsi padėti policijai, A. Kandrotas jai trukdė. Pats įrašė savo melagingus skambučius. Apšmeižė niekuo dėtą žmogų, neteisėtai rinko informaciją apie privačius asmenis ir ją skelbė. Labiausiai piktinosi, kad dingusio vaiko šeima kažkodėl nesutinka bendradarbiauti su juo ir kitais šarlatanais.

Čia savaitės pradžia, jau leidusi policijai imtis priemonių ir baigti šitą celofaninį valstybės terorizavimą. Bet ne, nieko. Nieko ir tada, kai jis su savo šutve penktadienį pasirodė kitame įvykyje ir trukdė pareigūnams dirbti užtverdamas kelią. Ką darė policija? Ne, nepatraukė jo automobilio nuo kelio, nesulaikė pažeidėjo. Bandė išvažiuoti atbulomis, o nepavykus, sėdėjo ir laukė, kol kelias bus atlaisvintas. Kas kitam draudžiama, Celofanui ir vėl galima?

Leista jam pasiautėti ir vakare, prie laužų, tradiciškai uždegtų žuvusies Laisvės gynėjams atminti. Paprastai tai būna pats jaukiausias minėjimas, kur valstybės vadovai būna kartu su žmonėmis, be apsaugos, be tvorų. Ir A. Kandrotas tai labai gerai žinojo. Pats skelbė kvietime esą bus galima prie valdžios prieiti „asmeniškai pasikalbėti“. Bet Celofanas ir jo bendrai su niekuo nesikalbėjo. Stovėjo atokiau iki tol, kol ant scenos užlipo Vytautas Landsbergis. Tik tada prasibrovė į pirmąsias gretas ir rusiškai tarę „važiuojam“ ėmė plyšauti „Gėda“.

Toks buvo planas. Pakartoti tai, kas jau buvo įvykę prieš dvejus metus Sausio 13-ąją ir Vasario 16-ąją. Priėjus policijai, įrašuose aiškiai matyti, A. Kandrotas nepakluso nurodymui nurimti, netgi rankomis stumdė pareigūnus. Galiausiai buvo išlydėtas. Jam ir dar vienam sėbrui surašyti smulkūs protokolai už viešosios rimties trikdymą, o ne už antivalstybinę veiklą.

„Nekreipkim dėmesio ir atleiskime vargšams baubiantiems galvijėliams. Tesudega aikštės laužuose visas šlamštas“, – nuo scenos susirinkusius nepasiduoti provokacijoms kvietė V. Landsbergis. „Uždainuokim“, – pasiūlė. Ir žmonės juos uždainavo.

Per trisdešimt trejus nepriklausomybės metus gerai išmokom taikiai dainuoti. Išmokom būti valstybė, kuri gali nemėgti valdžios, bet skiria dienas, kai dera protestuoti, kai galima piktintis ir kada, nepaisant politinių įsitikinimų, visi stovim kartu ar padėdami gaisro ištiktiems, ar ieškodami dingusio vaiko, ar prisimindami savo Laisvės kovas.

Ir vis dėl to, valstybė negali leistis terorizuojama keliasdešimties celofanų. Negali leisti, kad tokie reguliuotų pareigūnų darbą, ir tuo labiau, kad užbaubtų Laisvės gynėjų minėjimą. Ir klausimas, ar tokie šūkalojimai laikytini tik menku viešosios rimties trikdymu, ar rimta sistemine antivalstybine veikla. Nes teisinė, demokratinė valstybė negali būti gudragalvių celofanų įkaitė.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ