Sabaliauskaitė vokiečių žiniasklaidoje: didžioji Europos dalis žiūri į ukrainiečius kaip į mirties cirko gladiatorius

lrt.lt, 2024 03 28

„Didžioji Europos dalis vis dar laiko ukrainiečius mirties cirko gladiatoriais: lažinasi dėl jų, bet siūlo nepakankamą karinę paramą“, – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ teigia Kristina Sabaliauskaitė. 

lrt.lt

Kovo 27-ąją dieną pasirodžiusiame tekste rašytoja kreipiasi į Vakarų europiečius ir stengiasi parodyti Rusijos imperializmo pavojingumą.

 

Naivi viltis

Anot rašytojos, Vakarų pasaulis nuo pat masinės invazijos Ukrainoje pradžios kartoja tas pačias klaidas, t. y. atideda aktyvesnę paramą šiai šaliai. Šio „atidėliojimo“ priežastis – viltis, kad Rusija pasikeis.

 

„Šios viltys yra naivios, nes visi ženklai rodo, kad Rusija yra pasirengusi ilgalaikei karinei konfrontacijai“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Vakarų Europos pasaulis, anot K. Sabaliauskaitės, nesupranta Rusijos ir jos mentaliteto, o lietuvių ir kitų Rusijos kaimynystėje esančių valstybių perspėjimus laiko „rusofobija“. K. Sabaliauskaitė linkusi tai vadinti ne „rusofobija“, o „rusorealizmu“, paremtu gilesniu Rusijos kultūros ir mentaliteto pažinimu.

 

„Nepamirškite, kad buvome okupuoti beveik 50 metų ir patyrėme visas rusiškas strategijas: visų politiškai aktyvių intelektualų žudymą arba ištrėmimą, socialinės inžinerijos ir propagandos mašiną“, – pasakoja Lietuvos istoriją vokiečiams ji.

 

K. Sabaliauskaitė perspėja, kad Vakarų europiečiai nepastebi, kaip paniekinamai apie juos yra kalbama Rusijoje.

 

„Dalis Europos šalių kiša galvas į smėlį“

Anot K. Sabaliauskaitės, lietuviai puikiai supranta rusišką mąstymą.

 

„Ir žinome jų [rusų] silpnąsias vietas – jie gerbia ir bijo tik tų, kurie yra stipresni ir atsparesni. Kiekvienas, kuris rodo baimės ar abejonių ženklus, tampa pažeidžiamas“, – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ teigia rašytoja.

 

Ukrainiečiai šiuo metu yra „visos mūsų Vakarų civilizacijos ir jos demokratinių vertybių avangardas“. Tiesa, sako K. Sabaliauskaitė, Vakarams tai vis dar sunku pripažinti, nes šie vertina Rusiją pagal savus, europietiškus, standartus.

 

„Tačiau Rusija nėra ir niekada nebuvo europietiška. Šimtmečius Europą klaidino Rusijos gebėjimas paviršutiniškai imituoti Europos kultūrą, neperimant jos turinio ir vertybių“, – teigia rašytoja.

 

Rusijos caras Petras Didysis, kankinamas gėdos dėl savo šalies atsilikimo ir trokšdamas Vakarų Europos technologinės pažangos privalumų, ėmė svajoti apie Rusiją kaip apie potencialiai integralią Europos dalį.

 

„Tačiau didžiausia jo [Petro Didžiojo] klaida buvo tikėjimas, kad jis gali priversti rusus per kelis dešimtmečius padaryti kultūrinį šuolį ir pasiekti tai, kam Europoje prireikė šimtmečių. Petras Didysis norėjo Rusijai sukurti šių kultūrinių mechanizmų kopijas, tačiau nesugebėjo suprasti jų pagrindinių sudedamųjų dalių – tam tikros laisvės, teisės į nuosavybę ir savivaldoje glūdinčios atsakomybės“, – tekste rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Rašytoja pažymi, kad Rusijos istorija po Petro Didžiojo buvo kupina nuolatinės įtampos tarp noro mėgdžioti europietiškumą ir pasibjaurėjimo juo.

 

„Savikritikos stoka lėmė išties dvipolį rusų kultūros pobūdį: viena pusė yra orientuotą į išorę, skatinama didžiulio godumo sulaukti pripažinimo iš Vakarų, o kita – orientuota į vidų – mazochistinė, kupina neapykantos sau, šlovinanti pralaimėjimą ir kančią“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Anot jos, toks „bipoliškumas“ vyrauja ir šiandien.

 

„Beveik kiekvienas rusas, bendraudamas su užsieniečiu, kalba tik apie įsivaizduojamą savo tautos pranašumą. Paradoksalu, bet rusai trokšta, kad juos pripažintų Vakarai, tačiau beveik kiekvienas europiečių portretas rusų literatūros ar kino kūriniuose yra menkinantis: vokiečiai, prancūzai, britai, italai vaizduojami kaip godumo, bailumo, nesugebėjimo mylėti ir aukotis karikatūros“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Rusiško gyvenimo prieštaringumas

K. Sabaliauskaitę stebina rusiško gyvenimo prieštaringumas: rusai galvoja esą pranašesni už kitus, o jų pagrindinė misija – beveik dieviška, dominuoti pasaulyje, nors šimtmečius gyveno „puvimo, žiaurumo, korupcijos ir masinio skurdo sąlygomis tokioje turtingoje gamtiniais ir žmogiškaisiais ištekliais šalyje“. Anot autorės, patys rusai nepripažįsta šio prieštaravimo.

 

Tekste analizuojamas ir rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis.

 

„[Jis] viename puslapyje gali aprašyti, kaip sadistiškai rusų valstietis muša savo žmoną, o kitame puslapyje rašyti, kad rusų valstietis yra tyriausias iš visų kūrinių, artimiausias Kristui, ir kad Rusija turi dievišką misiją atnešti harmoniją visam pasauliui“, – teigia K. Sabaliauskaitė.

 

Vyrauja kalėjimo mentalitetas

Anot K. Sabaliauskaitės, daugybę metų diegtą ir „smegenis plaunančią“ idėją apie utopinę „šviesią socialistinę ateitį“, dėl kurios kiekvienas SSRS pilietis turi aukotis, dabar Rusijoje keičia kita visaapimanti idėja: tautos didybė.

 

„Rusų pasaulis“ ir „imperijos atkūrimas“ šiandien yra dominuojanti rusų ideologija, kuri jungia logiškai nesuderinamus elementus: ji garbina ir katorgininką Leniną, ir jo aukas – sušaudytus Romanovus“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Rusijoje vyrauja kalėjimo mentalitetas, o šio mentaliteto „vadas“ – „savo jaunyste besididžiuojantis banditas Putinas“.

 

Anot K. Sabaliauskaitės, didžioji dalis Vakarų Europos to nesupranta ir dėl kalbos barjero – vakariečiai tik iš dalies susipažįsta su rusišku turiniu.

 

„O jei vertimas ir egzistuoja, Europa jį laiko perdėjimu, blefu, nes jis atrodo pernelyg beprotiškas, kad jie patikėtų, jog tai yra tiesa“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Rusijos mokyklose jau daugelį metų Vokietija sutapatinama su fašistais ir priešais, – sako K. Sabaliauskaitė.

 

„Jei tik Vokietijos visuomenė įveiktų kalbos barjerą ir naršydama po niūrius Rusijos socialinės žiniasklaidos ir forumų kampelius pajustų visuomenės nuotaikas Vokietijos atžvilgiu, rimčiau susirūpintų savo saugumu“, – teigia ji.

 

Rusai nėra pragmatikai

Anot K. Sabaliauskaitės, Rusija nėra pragmatiška valstybė, o kaip tik stengiasi įteigti savo piliečiams, kad reikia aukotis dėl abstrakčios savo „didybės“ idėjos.

 

„Ir pagal tikrą kalėjimo madą jie [rusai] supranta tik galios kalbą: jei kas nors, norintis išvengti konfrontacijos, nuolankiai pakelia cigaretės nuorūką nuo kameros grindų, kai jam liepiama tai padaryti, kalinių hierarchijoje jis laikomas „petuchu“ – pažemintu, sugėdintu asmeniu“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

Rašytoja pažymi, kad Vakarų Europa nesiklauso to, ką sako Rusija, o ji viešai deklaruoja, kad jos tikslas – atkurti buvusią sovietų imperiją ir sunaikinti kolektyviai „supuvusius“ Vakarus. Tai rusai viešai deklaruoja rusų kalba.

 

„Vakarų lyderiai dešimtmečius šiuos nusikalstamos kalbos ženklus diplomatijoje klaidingai interpretuoja kaip „kultūrinį savitumą“ ir siūlo nuolaidžiavimą (kurį rusai išverčia kaip silpnumą ir leidimą dar labiau sutrypti oponentą), užuot griebęsi ryžtingo atmetimo, kuris būtų interpretuojamas kaip stiprybės ženklas“, – rašo K. Sabaliauskaitė.

 

K. Sabaliauskaitė teigia, kad Vakarų Europai atėjo pats metas suvokti Rusijos „kalbą“ ir reaguoti į ją kitokiomis priemonėmis, tokiomis, kurias supranta pati Rusija.

 

„Reikia nuogąstauti, kad Vakarai per ilgai rinko simbolines Rusijos cigarečių nuorūkas nuo žemės ir leido Rusijai dar labiau išbandyti savo agresijos ir ekspansionistinių troškimų ribas. Ginčytis ir užsiimti verslu su žmogumi, kuris pripažįsta tik rankų sukimo galią, yra gana naivu. Rusija gerbia tvirtą poziciją – kas nors, kas yra stipresnis, geriau ginkluotas, geriau aprūpintas ir ryžtingesnis – tik tada šią šalį galima išlaikyti jos ribose“, – „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ tekste pavadinimu „Vakarų europiečiai nutyli, kaip paniekinamai apie juos kalbama Rusijoje“ rašo K. Sabaliauskaitė.