Optimistas Nerijus Aleksiejūnas: dabar yra mūsų laikas

lrt.lt, 2024 10 08

Nors rugpjūtį Lietuvos ambasadoriaus Europos Sąjungoje (ES) pareigas pradėjusiam eiti Nerijui Aleksiejūnui Briuselis puikiai pažįstamas, grįžęs po 10 metų, sako, rado Bendriją kitokią. Pasikeitė ne tik politiniai iššūkiai, Rusijai brutaliai užpuolus Ukrainą, pasikeitė ir pati ES, peržengusi ne vieną raudonąją liniją, kurią pati buvo užsibrėžusi. 

Nerijus Aleksiejūnas

lrt.lt

„Prieš 10 metų buvo tabu net įsivaizduoti, kad iš ES biudžeto galėtume ką nors finansuoti karinėje srityje. Nebuvo įmanoma apie tai pagalvoti“, – interviu LRT.lt sako jis.

 

Ir priduria – neišvengiama, jog ateityje Bendrijai teks peržengti dar daugiau raudonųjų linijų, pavyzdžiui, kalbant apie išorinių sienų stiprinimą, būsimą ES plėtrą.

 

Nors iššūkių tik daugės, Lietuvos nuolatinis atstovas N. Aleksiejūnas optimistas – iš kiekvienos krizės Bendrija išeina sustiprėjusi, o Lietuvos balsas joje vis labiau girdimas.

 

„Dabar yra mūsų laikas, kai galime stumti Europą į vieną ar kitą pusę, yra žymiai daugiau įsiklausymo į tai, ką sakome. Ir rezultatai rodo, kad sugebame pakeisti padėtį, kartais gal sunkiai, kartais gal lėtai, bet traukinys rieda į mums svarbią pusę ir čia yra mūsų momentas“, – tvirtina N. Aleksiejūnas.

 

Bene didžiausias iššūkis laukia jau 2027-ųjų pradžioje, kai Lietuva perims pirmininkavimo ES tarybai vairą. Taip sutaps, kad Lietuvai teks atlikti milžinišką darbą baigiant derybas dėl būsimo 7-erių metų Bendrijos biudžeto, ant stalo kris teisės aktai su svarbiausiais europiniais klausimais. Dėl to planuojama, kad jau po metų Lietuvos atstovybėje vietoj dabar dirbančių 100 žmonių bus dvigubai didesnės pajėgos, todėl šiuo metu intensyviai ieškoma ir didesnių patalpų.

 

– Briuselis Jums jau puikiai pažįstamas, prieš 10 metų baigėte eiti antici (ambasadoriaus pavaduotojo, atliekančio parengiamąjį darbą nuolatinių atstovų komitete – LRT.lt) pareigas, taigi artimai dirbote ir stebėjote darbą nuolatinėje atstovybėje. Visgi iššūkiai tada buvo kitokie. Kaip pasikeitė Briuselis plačiąja prasme per tuos 10 metų?

– Esu jau trečią sykį Briuselyje, 8-erius metus teko dirbti nuolatinėje atstovybėje, metus – Europos Komisijoje. Tai sugrįžimas yra žymiai lengvesnis, nes nuo pirmos dienos gali pradėti dirbti, puikiai koridorius įsivaizduoji, sutinki daug pažįstamų veidų. Atrandu daug buvusių draugų, kolegų, pažįstamų – tai tikrai įdomu.

 

Be abejo, per dešimtmetį Europa išgyveno labai daug krizių, tai labai jaučiasi. Taip pat matome visą seriją rinkimų su laiminčiomis ir ateinančiomis radikaliomis jėgomis – tai vėlgi labai didelis pokytis. Bet kartu matau, kaip Europa sustiprėjo ir daug ką racionalizavo.

 

Lyginant prieš 10 metų, kai išvykau, nes dirbau 2010–2014-aisiais, taigi ir Lietuvos pirmininkavimo metu sprendimų priėmimas tampa labiau centralizuotas. Mano viena iš išvadų grįžus, kad „Korepero“ (ES šalių narių nuolatinių atstovų komiteto – LRT.lt) vaidmuo sustiprėjo, viskas susiveda į tai, kad būtų greičiau ir efektyviau priimami sprendimai. Taip, matome nerimą keliančių dalykų, bet kartu matau, kad Europa ieško, kaip jai tapti dar stipresnei.

 

– Pradėjote eiti pareigas ES tarybai pirmininkaujant Vengrijai, kai dalį ministrų lygio susitikimų šalys boikotuoja dėl V. Orbano susitikimų su Rusijos ir Kinijos vadovais, kryptingo sankcijų Rusijai stabdymo ir paramos Ukrainai blokavimo. Naujausias sprendimas – švelninti vizų išdavimą rusams ir baltarusiams, vėlgi sukėlė pasipiktinimą, regis, Vengrija tyčia erzina ES. Ar manote, kad Vengrijos susitikimų boikotas buvo teisingas žingsnis, ką pasiekėme?

– Tikrai nėra boikotuojami oficialūs susitikimai, reikia atskirti tuos dalykus, nes būtent juose priimami sprendimai, jie patys svarbiausi. Kalbame apie neformalius susitikimus, kurių tikslas labiau apsikeisti informacija, padiskutuoti, bet nepriimti formalių teisinių sprendimų. Todėl, manau, kaip tik buvo visai geras sprendimas [boikotuoti], kuris parodė mūsų poziciją, kaip Vengrija, pirmininkaujanti šalis, elgiasi, bet kartu nebuvo jokio poveikio sprendimų priėmimui. Nes svarbiausia, kad Europa nesustotų. Ir žiūrint objektyviai, techniniu lygiu Vengrija, na, stengiasi, iš tikrųjų niekas nestoja – ES teisėkūra ar reikalingi sprendimai. Bet, aišku, politiniu lygiu matome problemas, apie kurias garsiai šnekame ir ši pozicija skirta parodyti, kad tai nėra priimtina.

 

– Bet ką daryti su tokia šalimi kaip Vengrija, kai diplomatinių priemonių neužtenka? Nuolat pasigirsta raginimų imtis 7-ojo ES sutarties straipsnio (stabdyti ES balsavimo teises taryboje – LRT.lt), bet visi supranta, kad tai būtų branduolinis sprendimas ir realiai niekas to imtis nenori.

– Kartais reikia ir tam tikros kantrybės. Kad ir kaip būtų, turime ir priimtų sprendimų, kad ir kaip sunkiai, ilgai reikėjo derėtis, kad ir kaip skausmingai. Bet tiek dėl Ukrainos ir Moldovos narystės derybų pradžios buvo rastas kompromisas, tiek dėl vieno ar kito Ukrainos paramos paketo atblokavimo. Ne dėl visko rasti kompromisai, bet jų buvo.

 

Ką galime daryti, tai toliau spausti Vengriją. Tai nėra lengva užduotis, esame 27 šalys, yra visokių niuansų, skirtingų pozicijų, bet ta vienybė, kurią nuolat akcentuojame, yra svarbi. Negalime per daug greitai pradėti skaldytis ir ieškoti skirtingų kelių. Dabar reikia išgyventi Vengrijos pirmininkavimą, o tada matysime, kaip ji elgsis. Greitai bus neformali Europos Vadovų Taryba Budapešte, bus daug spaudimo jai parodyti pozityvumą ir racionalumą. Labai svarbu, kad ji parodytų įsipareigojimą tiek bendroms vertybėms, tiek 26 šalių sutarimams, pavyzdžiui, dėl karinės paramos Ukrainai, kurios dalis iki šiol yra užblokuota Vengrijos.

 

– Šiuo metu ruošiamas naujas sankcijų režimas Rusijai dėl pastaruoju metu Baltijos šalyse, Lenkijoje ir kitur įvykdytų hibridinių ir provokacinių atakų, bet tai nėra 15-asis sankcijų paketas. Ar teisingai suprantu, kad šis naujas režimas tiesiog bus nukreiptas į už atakas atsakingus asmenis, o kitas darbas dėl sankcijų yra sustojęs?

– Nėra taip, kad būtume sustoję, šią savaitę, tikimės, taryboje bus patvirtintas naujas sankcijų režimas rusams, kurie prisideda prie hibridinių atakų ES narėse. Tai naujas teisinis pagrindas, kuriuo galime remtis, norėdami taikyti sankcijas piliečiui, kuris piktybiškai kenkia vienai ar kitai ES šaliai, nes tų hibridinių atakų daugėja, matome įvairių įvykių ir Lietuvoje. Yra bylų teismuose, vien šiuo metu, atrodo, 120 bylų Teisingumo Teisme, susijusių su Rusijoje sankcionuotais žmonėmis. Tai, kad tos bylos yra teismuose, rodo, kad sankcijos turi poveikį, tie žmonės yra nepatenkinti.

 

Kalbant apie platesnes sektorines sankcijas ir 15-ąjį paketą, dabar yra tendencija peržiūrėti 14 sankcijų paketų įgyvendinimą, nes nėra viskas taip gerai. Priimame juos ir kartais gal užmirštame prižiūrėti, kaip jie įgyvendinami, sankcijos apeidinėjamos, vis dar išlieka europinių įmonių, kurios bando prekiauti su Rusija ir jas apeiti. Neatsisakome ir 15-ojo sankcijų paketo tikslo, kurį nuolat keliame, – energetinių sankcijų. Matome įvykius Ukrainoje – sisteminį tikslą sunaikinti energetikos infrastruktūrą, praktiškai du trečdaliai elektros generacijos yra sunaikinta, čia net energetinis genocidas vyksta. Turėtume reaguoti siekdami sankcionuoti Rusijos energetikos sektorių, todėl turime kalbėti ir apie sankcijas korporacijai „Rosatom“...

 

– Bet apie sankcijas šiai branduolinei korporacijai kalbama jau nuo tada, kai buvo priimti patys pirmieji paketai, bet dėl to, kad kai kurios ES šalys vis dar turi korporacijos „Rosatom“ branduolinių reaktorių ar perka iš jos kurą, nieko nevyksta ir nepanašu, kad jos atsitrauktų. Ar Jūs matote kažkokį pokytį?

– Aš matau situaciją Ukrainoje, kuri keičiasi, ir tai turėtų būti mūsų argumentas. Ukrainos energetikos infrastruktūra yra naikinama, tad mūsų reakcija turėtų būti susijusi su energetikos įmonėmis Rusijoje, turime baigti pirkti dujas, ypač iš suskystintųjų dujų terminalų, ir tikrai eiti dar toliau.

 

– Ne paslaptis, kad apetitas sankcijoms mažėja, kad ir naujausią paketą stabdė ne tiek Vengrija, kiek Vokietija dėl savo prekybos interesų. Baltijos šalys, Lenkija dar vadinamos sankcijų vanagais, Lietuva viena lyderių dėl siūlymų, ką įtraukti į paketus, bet ar nesijaučia, kad Europa jau atsimušė į sieną, o mes liekame vieni šioje diskusijoje?

– Turbūt taip jau būna, kad kai kurios šalys daugiau žiūri savo interesų, bet 14 paketų rodo, kad, vis stumiant tas sienas, tas ribas, jas pralaužiant, yra rezultatas. Mūsų misija toliau tas lubas pramušinėti ir stumti tą europinį sprendimą. Čia yra mūsų prisidėjimas prie europinio projekto plačiąja prasme. Dabar yra mūsų laikas, kai galime stumti Europą į vieną ar kitą pusę, žymiai daugiau įsiklausoma į tai, ką mes sakome. Ir rezultatai rodo, kad sugebame pakeisti padėtį, kartais gal sunkiai, gal lėtai, bet traukinys rieda į mums svarbią pusę ir tai yra mūsų momentas.

 

– Europos politinis paveikslas keičiasi, štai Austrijoje laimėjo kraštutinės dešinės partija, kitąmet laukiama rinkimų Vokietijoje, kur kraštutinė Alternatyva Vokietijai laikosi viršuje. Ką tai reiškia ES ir paramai Ukrainai?

– Be abejo, tendencija kelianti nerimą ir tikrai neturėtume užsnausti, turime matyti ir galvoti, kaip dar labiau atliepti piliečių poreikius bei juos pasiekti. Pačiam teko 5-erius metus Prancūzijoje praleisti, tikrai daug keliaudavau po regionus su kultūriniais projektais ar ekonominėmis misijomis, tai mano įspūdis – reikia kalbėtis, rodyti gerus pavyzdžius. Lietuva yra geras pavyzdys, per 20 metų sugebėjome padaryti gerą ekonominį progresą, politiškai esame vieni pavyzdingiausių narių ir kartu esame šalis, duodanti Europai naują impulsą. Esame vieni optimistiškiausių dėl Europos ateities. Todėl turime kalbėti, kad Europos sprendimai būtų arčiau žmonių. Manau, buvo svarbus ir naujosios EK formavimas, turint omeny komisarą, kuris užsiimtų būsto prieinamumu...

 

– Bet dingo šis siūlymas, tiesiog buvo prilipinta „būsto prieinamumo“ galūnė prie vieno iš komisarų pareigų pavadinimo.

– Be abejo, bet tai vis tiek dėmesys klausimams, kurie jaučiami piliečių, jaunimo, baigusio universitetus. Daug kas susiduria su būsto prieinamumo klausimu, tai tokius dalykus Europa turėtų atliepti.

 

– Šiuo metu finalizuojamas siūlymas dėl 35 mlrd. eurų paskolos Ukrainai, kuris yra didesnio G7 šalių sutarimo dalis. Koks ir kada jis bus? Ar teisingai suprantu, kad ES suteiks Ukrainai pinigų greitu metu ir tada kompensuos kažkokią dalį iš ES užšaldyto Rusijos turto generuojamo viršpelnio? Nes juk kol kas tas generuojamas pelnas tik apie 2–2,5 mlrd. per metus.

– Iš viso kalbama apie 45 mlrd., nes tai G7 paskola, kurioje dalyvautų ir JAV, Kanada, Japonija, o iki 35 mlrd. būtų Europos dalis. Bandome sukurti europinį mechanizmą, kuris leistų pasiskolinti ir Ukrainai atlaisvinti biudžete pinigų karinėms reikmėms, kurios jai dabar pačios svarbiausios. Europa galvoja, kaip sukurti mechanizmus iki spalio pabaigos, kad iki metų pabaigos Ukraina jau gautų pinigus, ir į tai įtraukti Rusijos sankcionuotų užšaldytų lėšų pelną – jas panaudoti paskolos priežiūrai. Nekalbama apie visą paskolą, bet priežiūrą, nes pasiskolinus reikia mokėti palūkanas.

 

– Ar tikite, kad ateis ta diena, kai Rusija sumokės už Ukrainai padarytą žalą savais pinigais, t. y. užšaldytas turtas bus konfiskuotas visa apimtimi ir išmokėtas Ukrainai, pavyzdžiui, reparacijų forma?

– Tai yra laukianti diskusija. Mūsų pozicija labai aiški – panaudoti jau dabar tas užšaldytas lėšas, nes tai būtų teisinga atsižvelgiant į tai, koks Ukrainai sukeliamas neigiamas poveikis ir kiek visko sunaikinama. Tai būtų moralu ir teisinga. Bet, aišku, ta diskusija toliau vystysis. <...> Yra teisinis klausimas, kokiu pagrindu tas galėtų būti, kai kurios šalys nenori, kad būtų sukurtas precedentas, nes tai būtų išėjimas už [tarptautinių] taisyklių ribų, bet kai kalbama apie karą, agresiją, tos taisyklės turi būti adaptuojamos tam periodui ir aš esu optimistiškas, kad tie pinigai jau niekada nebus Rusijos.

 

– Pavasarį EK pristatė pirmąją gynybos pramonės strategiją, kuria siekiama iki 2030-ųjų 40 proc. ginkluotės pirkti bendrai, teikti prioritetą ES pagamintai ginkluotei ir amunicijai. Tam skatinti bus sukurtas 1,5 mlrd. eurų fondas, kuriuo pirkimas iš ES gamintojų būtų subsidijuojamas. Bet visi supranta, kad tai lašas jūroje, reikia kur kas daugiau lėšų ir šiuo atveju didelis darbas teks ir gynybos komisarui A. Kubiliui, jei bus patvirtintas. Kaip reikės įtikinti šalis?

– Reikia žiūrėti iš perspektyvos. Pradėjom pokalbį apie mano buvimą Briuselyje – prieš 10 metų buvo tabu net įsivaizduoti, kad iš ES biudžeto galėtume ką nors finansuoti karinėje srityje. Nebuvo įmanoma apie tai pagalvoti. Tai vien per 10 metų ES pažengė į priekį, dabar kalbame apie 1,5 mlrd., bet tai jau pradžia, nuo kurios galime kurti toliau. Šie būsimi 5-eri metai bus labai svarbūs ir tikrai džiugu, kad būtent Lietuva ir Lietuvos komisaras, jei bus patvirtintas, galės prisidėti prie naujos europinės kompetencijos kūrimo. <...> Tikrai yra supratimas, kad Europos karinę pramonę reikia stiprinti. Kaip tą padaryti, yra skirtingų nuomonių, bet reikės surasti sprendimą, iš kurio visi turėtų naudos. Nes tai negali būti tik didžiųjų šalių pramonė, reikia, kad visos įsitrauktų, Lietuva taip pat turi savo gynybos pramonę, kuri kuriasi, stiprėja. Kartu labai svarbu, kad darytume tai su Ukraina.

 

Tai bus sistemos sukūrimas iš dalių, sulipdymas į vieną baldą, gal negeras palyginimas, bet kaip IKEA, kai gauni daug dalių ir reikia padaryti vieną baldą. Reikia suprasti, kad karinės pramonės vystymas naudingas Europai, jos ekonomikai, nes atsiras daugiau darbo vietų, inovacijų, mokslininkų, dirbančių šiose srityse. Iki šiol tai buvo labiau nacionalinių valstybių lygiu, bet jei sukursime europiniu lygiu iniciatyvas, kurios skatins bendradarbiauti, kurti, tai bus labai svarbu gynybos ateičiai. Aš matau optimistiškai. Po 5-erių metų reikės įvertinti mano tezę (juokiasi).

 

– Su tuo siejasi kita tema – ES konkurencingumas. Ar sutinkate su M. Draghi išvada, kad jei ES neinvestuos į konkurencingumo didinimą, Europai gresia lėta agonija? Ką ES pajėgi dėl to padaryti ir ar nepavėlavome?

– Jeigu norime konkuruoti globaliame pasaulyje, turime veikti kartu. Pavyzdžiui, jeigu kiekvienas kursime po naują „Google“, niekada nesugebėsime sukurti tokio lygio produkto, bet jeigu Europa užsiimtų skaitmeninių projektų kūrimu kartu, tikrai galėtume pasiekti rezultatą. Yra didelis klausimų spektras, kur galėtume dirbti kartu, kad ir saulės energetika – nėra normalu, kad saulės modulius gaminame ne Europoje ir prarandame potencialą. Taip pat ir su elektriniais automobiliais. Yra dalykų, kuriuos praeityje pražiūrėjome, pasaulis pasikeitė, bet Europa nesikeitė tokiu pat greičiu. Dabar yra momentas, kai turime pasivyti ir tą galime padaryti tik būdami kartu.

 

Jūsų minėtas M. Draghi raportas yra svarbus, nes ten kalbama apie reikalingas investicijas, kaip pritraukti privatų kapitalą, Europos vaidmenį kuriant saugumą investuotojui. Kalbant apie konkurencingumą ir gynybos sritį – labai svarbus bus [buvusio Suomijos prezidento] Sauli Niinistö raportas, kuriame bus siūlymai, ką daryti gynybos ir saugumo srityse. EK taip pat pažadėjo baltąją knygą per šimtą dienų nuo kadencijos pradžios, kurioje atsiras elementai, su kuriais galima toliau dirbti ir stiprinti karinę pramonę.

 

Vienas didžiausių iššūkių bus derybos dėl naujo biudžeto nuo 2028 m. Kitais metais EK pateiks pirmąjį pasiūlymą, tada ir prasidės derybos. Gali sutapti, kad jos baigsis ir per Lietuvos pirmininkavimą 2027-aisiais, tad turėsime dar vieną galimybę prisidėti prie Europai svarbaus klausimo.

 

– Kita didelė tema – migracija. Vokietija įvedė papildomų patikrų, o migracijos paktas, kuriuo, kaip juokaujama, nepatenkintas niekas, įsigalios tik po 2-ejų metų. Ar šioje srityje galime sulaukti staigesnių pokyčių? Tai turėtų būti didelė tema spalį vyksiančioje Europos Vadovų Taryboje.

– Paktas priimtas, bet labai svarbus ir jo įgyvendinimas, priežiūros užtikrinimas. Kita kryptis – pažiūrėti, ką dar galime padaryti. Praleidome labai daug laiko rengdami paktą, diskutuodami, bet realaus rezultato kol kas nematome. Todėl manau, kad bus diskutuojama ne tik apie išorinę migracijos sritį, bet ir vidinę – kaip dar labiau apsaugoti mūsų sienas. Lietuva turi naują momentą, kai galime sugrįžti prie mūsų siūlymų. Pavyzdžiui, prieš 10 metų kalbėjome apie išorinės sienos standartą, kuris tuo metu atrodė neįmanomas, – dabar jis priimtas, bet galbūt jį reikia dar labiau stiprinti. Tai gerai ne tik kalbant apie migraciją, saugumą, bet ir sankcijų apėjimo klausimus.

 

Man atrodo, kad tikrai vyks diskusija, kas įvyko Vokietijoje, matėme liūdnus įvykius, bus galvojama, kaip reaguoti į tai. Nebūtų gerai, jeigu būtų uždarytos sienos, Šengeno zonos viduje įvestos patikros, nes tai gali pavirsti domino efektu ir galime prarasti Šengeno privalumus, kuriais visi džiaugiamės.

 

Todėl yra svarbu išeiti iš to, apie ką pastaruosius metus diskutavome, ir pradėti vidinę diskusiją, kaip matome stiprėjančias politines jėgas iš kraštutinės dešinės pusės, kurios dažnai remiasi migracijos klausimų aktualizavimu, bet reikia žiūrėti, kad nenukryptumėme į kitą kraštutinumą.

 

Tame pakte jau yra daug dalykų, pavyzdžiui, grąžinimas į kilmės šalį. Tai būtų kaip atgrasymo priemonė, jeigu neteisėtai atvykęs negaus statuso – bus grąžintas. Tai yra žinia, kad esame tikrai rimti apie tai kalbėdami. Mums kartais pritrūkta priemonių kalbant su trečiosiomis šalimis, kad jos prisiimtų atgal savo piliečius. Tai reikės aptarti. Mums tai bus galimybė priminti migracijos instrumentalizaciją, kai žmonėmis naudojamasi kaip preke, siekiant paveikti mūsų sienas.

 

– Kalbate apie išorinių sienų stiprinimą, bet EK pirmininkė yra griežtai pasakiusi, kad negali būti kalbos apie fizinius barjerus ir spygliuotą vielą.

– Matysime, bet manau, kad požiūris keičiasi. Jį verčia keisti ir stiprėjančios kraštutinės dešinės partijos. Tai bus ta sritis, kur Europa per artimiausius 5-erius metus turės padaryti dar vieną didelį žingsnį į priekį ir pagalvoti, kaip dar labiau sustiprinti išorinių sienų apsaugą. Taip pat kalbame apie europinės muitinės atsiradimą. Man atrodo, kad sienos per 5-erius metus bus tas klausimas, dėl kurio diskutuosime. Reikia ieškoti sprendimų ir jūroje, techninių sprendimų, kaip skenuoti ir išlaikyti finansavimą bei dėmesį tam.

 

– Nors atrodo negreitai, bet pasiruošimas būsimam Lietuvos pirmininkavimui jau vyksta – kaip atrodo tai praktiškai, kiek plečiasi ir plėsis atstovybė, kokie svarbiausi darbai laukia?

– Pirmas 2027-ųjų pusmetis atrodo toli, bet pasirengimo požiūriu nėra taip toli, jau dabar pradedamas darbas. Turime žmonių, kurie atsakingi už pasiruošimą, turime iš Lietuvos atvykstančias delegacijas, jos stebi, kaip viskas vyksta, ir tai turi padėti jiems ruoštis pirmininkavimui Vilniuje. Na, o atstovybėje darbai jau prasidėjo. Dabar dirba apie 100 žmonių, pirmininkavimui jų bus per 200, jau po metų, vasarą, turėsime apie 200 žmonių ir tai susiję su naujų pastatų paieška, nes dabartinis pastatas niekaip nesutalpins mūsų padvigubėjimo. <...>

 

Mums teks didelis spaudimas baigti sutarti dėl daugiametės finansinės perspektyvos, taigi naujojo 2028–2034 m. ES biudžeto. Antras iššūkis bus saugumas, gynyba, nes tuo metu jau bus pateikta daug konkrečių EK siūlymų, įvairių išvadų, studijų, todėl reikės priimti labai konkrečius teisės aktus. Trečia sritis – ES plėtra, tai vėlgi bus ant mūsų pirmininkavimo stalo esantis klausimas, kur reikės ieškoti sprendimų, nes Ukraina ir Moldova jau bus pažengusios derybose. Nereikia užmiršti ir Vakarų Balkanų, Juodkalnija jau stipriai pasistūmėjusi ir kalba apie narystę jau 2028-aisiais. Taigi bus daug atsakomybės klausimų, kurie bus ant mūsų pečių, todėl turėti stiprią komandą Briuselyje ir Vilniuje, užtikrinti sąveiką tarp jų bus man didžiausias iššūkis siekiant, kad pirmininkavimas būtų sėkmė.

 

– Po mūsų pokalbio susidariau įspūdį, kad esate optimistas.

– Turbūt nėra pasirinkimo, tik būti optimistu, nes kitaip nematytume perspektyvos, galimybės kažką pakeisti, pastumti. Todėl, man atrodo, svarbu išlikti optimistu, o lietuviai yra didžiausi optimistai dėl ES (šypsosi).