Edwardas Lucasas. „Pilkojoje zonoje“ tvyranti sumaištis kelia grėsmę NATO

lrt.lt, 2024 11 27

Kol Europa snaudžia, Rusija kariauja. Ne tik Ukrainoje, bet ir patogiose šalyse į vakarus nuo jos. Šios „pilkosios zonos“ atakos nukreiptos prieš infrastruktūrą ir kompiuterių duomenų bazes, karinius objektus ir komercines patalpas, pabėgėlius ir kritikus. 

lrt.lt

Tiesioginis viso to poveikis – išlaidos ir trikdžiai. Duomenų ir energijos srautų arterijos – kabeliai ir vamzdynai – nutrauktos. Sunkėja banali gyvenimo kasdienybė, pavyzdžiui, siuntų gabenimas oro transportu: tarkime, dar vienas pasamdytas banditas bando išsiųsti bombą. Viešosios paslaugos nustoja tinkamai veikti, nes išpirkos reikalaujanti programinė įranga sugadino duomenų bazes. Jautriuose objektuose reikia daugiau apsaugos darbuotojų: kainą mokame mes, likusieji. Žmonės nebesijaučia saugūs. Christo Grozevui iš „Bellingcat“ teko palikti Vienos miestą, kur ilgai pragyveno, nes Austrijos institucijos negalėjo jo apsaugoti nuo rusų žudikų. Kitiems Kremliaus sąraše esantiems asmenims keliauti po Europą trukdo ekstradicijos į Rusiją grėsmė.

Tačiau šie nuostoliai yra atsitiktiniai. Tikrasis tikslas – smogti mūsų sprendimų priėmimui. Kai kurie iš mūsų paprasčiausiai susitaikys su „nauja norma“, su didesnėmis išlaidomis, rizika ir nepatogumais. Tačiau kuo labiau toleruojame Rusijos terorizmą, tuo labiau užtikriname, kad po to bus dar didesnių piktadarybių. Baimės, netikrumo ir abejonių skleidimas padeda ir Kremliui. Kai visuomenė išsigąsta ir susipriešina, sprendimų priėmėjai veikia atitinkamai. Pavyzdžiui, susilaiko nuo pagalbos Ukrainai arba nuo pasipriešinimo Rusijai.

Tai skatina susiskaldymą. Kai kurios šalys yra drąsesnės už kitas. Arba jos aiškiau suvokia, kad šie išpuoliai kelia grėsmę visai sistemai, kuri užtikrina mūsų saugumą ir laisvę. Jų vadovai pasirengę ryžtingai reaguoti. Kitos šalys bijo arba yra pasimetusios. Jos bijo konfrontacijos ir eskalavimo. Šį susiskaldymą jau matome mūsų reakcijose į Rusijos dronus, raketas ir kitokius įsibrovimus į oro erdvę. Priešakinės valstybės norėtų juos numušti, jei reikia, virš Rusijos teritorijos, o klausimus užduoti vėliau. Tačiau vos tik įsibrovėliai pasirodo radarų ekranuose, paskambina iš Vašingtono. „Nieko nedarykite“, – ateina griežta žinia.

Tai išpuoliai prieš NATO nares, į kuriuos Aljansas neturi atsakymo. Aljansas yra sukonfigūruotas karui, kurio neketiname kariauti, ar bent jau kol kas neketiname. Jis nėra pritaikytas karui, kurį kariaujame dabar. Dar blogiau, kad Rusija tai žino. O mes nežinome. Todėl ji gali nebaudžiamai eskaluoti padėtį ir gerai pelnytis.

Man didelį nerimą kelia štai kas. Įsivaizduokime, kad Rusija surengia daug didesnę „poslenkstinę“ ataką prieš vieną NATO sąjungininkę, galbūt pasitelkdama samdinius ar nereguliariosios kariuomenės karius, kurie kerta sieną į Baltijos šalis, Lenkiją ar Suomiją. Įsivaizduokite elektroninį karą, kuris sustabdo lėktuvus ir paralyžiuoja kompiuterių tinklus. Įsivaizduokite dronus ir bombas, smogiančius kritinei infrastruktūrai. Įsivaizduokite politinių ir verslo lyderių nužudymą. Įsivaizduokite galbūt šešėlinius „išsivadavimo frontus“, reikalaujančius politinių pokyčių. Šalis, patirianti tokį išpuolių derinį, pagrįstai tai laikytų egzistencine grėsme, dėl kurios reikia ginkluoto atsako ne tik jos pačios teritorijoje, bet ir prieš šaltinius Rusijoje.

Ir ką darys Rusija? Ji žvangins savo branduoliniais ginklais. Ji pasakys, kad bet koks NATO šalių išpuolis jos teritorijoje sulauks greito ir negailestingo atsako.

Kas nutiks tada? Sunku įsivaizduoti, kad Vokietija ar Jungtinės Valstijos leistų Lietuvai smogti kokiai nors Rusijos specialiųjų pajėgų bazei Kaliningrade ar kokiam nors aerodromui Baltarusijoje arba leistų Suomijai ir Estijai smogti dronų gamykloms netoli Sankt Peterburgo. Daug lengviau įsivaizduoti skubius reikalavimus dėl derybų, diplomatinio sprendimo, sankcijų. Žodžiai „rimtai susirūpinęs“ skambėtų labai dažnai.

Ir NATO baigtųsi, o tai reikštų didžiulę V. Putino pergalę.

Esame arčiau to, nei manome.