Česlovas Iškauskas. Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma

voruta.lt, 2024 12 20

Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau svarbiausias mūsų valstybės tūkstantmečio stoteles.

voruta.lt

Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad spalio 18 d. 92-jų sulaukęs profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir buvusių bei dabartinių neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… O šis nuo metų naštos palinkęs senolis vis dar duoda interviu, su jam būdingu sarkazmu įgelia oponentams, Lietuvos priešams, Vasario 16-ą sako kalbą iš Balkonėlio, vis dar perspėja dėl gresiančio pavojaus ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Rusijos karas prieš Ukrainą tik užaštrino šiuos perspėjimus…

 

Šis kadaise skelbtas ir dabar pakoreguotas rašinys – tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.

 

Pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.

 

(Iš knygos „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo

iki Dalios Grybauskaitės (Kaunas, leidykla „Obuolys“, 2014)

Jie dar degino savo mirusius,

 

Kai Dievas pasakė: no smoking.

 

Pakeitė aukurą kryžius,

 

šarvą ir lokeną- smokingas,

 

taip nuriedėjo daugybė metų

 

Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,

 

liko Rominta suminta,

 

srutomis Įsrūtė švinta,

 

O Netimeras –

 

šiandien jau meras.

 

Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu, ne visiems pasitinkančiu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.

 

Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui, su kuriuo profesoriui teko įsivelti į teismų karuselę (daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20).

 

Aš nieko nieko nežinau.

 

Aš niekam nieko neatleidau.

 

Atleisdavau tik sau tik sau

 

raudoną stribo veidą.

 

Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną

 

tačiau tik sau tik sau.

 

Į pelkę kažin kur nukėblinau

 

ir kelią pamiršau.

 

Kruopštus, užsisklendęs, užsispyręs

Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus (1990-1992 m.) stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą, stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais. Mačiau, kad apie jį sukdavosi visokių palaižūnų, bet jis tik jų išklausydavo, niekam nesakydavo „Eik šalin!“ ir tyliai krenkšdamas palinkdavo prie savo popierių…

 

Tuo metu, kai po Kovo 11-osios sovietai prieš Lietuvą ėmėsi ekonominės blokados, AT pirmininkas padėtį šalyje TV eteryje komentuodavo vienas, gana nuobodžiai, vis kosčiodamas, su pauzėmis. Tada LTV visuomeninių laidų redakcijoje gimė mintis pagyvinti šiuos monologus. Būtent man redakcijos vadovai pavedė pasiūlyti eteryje gyvai bendrauti, rengti pokalbius, nes tokia interviu forma visada yra patrauklesnė. Faktinis valstybės vadovas su tuo sutiko, nors ir nebuvo sužavėtas kažkieno kišimusi į jo kūrybinį procesą.

 

O tas procesas tikrai buvo kūrybinis. Užėjęs į pirmininko kabinetą parlamento rūmuose (apsauga ir sekretorė be kliūčių įleisdavo), jį rasdavau palinkusį prie savo kalbos teksto – smulkiai prirašyto, taisyto pertaisyto lapo. Kartais jį rasdavau kambarėlyje už kabineto kertantį iš valgyklos atneštus virtinukus…

 

Tuomet mano intervencija susilaukdavo švelnaus priekaišto: mat, kokie įžūlūs dabar žurnalistai… Bet galų gale sutikdavo, kad jo tekstą reikia suskaldyti į atskirus atsakymus į žurnalisto klausimus. Derinimas vėlgi nebuvo lengvas: pirmininkas buvo kietas riešutas… Susitardavome dėl įrašo. Po Sausio 13-osios sovietinei kariaunai okupavus LRT studijas Konarskio gatvėje, įrašai vykdavo parlamento rūmų II aukšte, paskui – konferencijų salėje iš upės pusės (redakcija glaudėsi kambarėlyje už spaudos konferencijų salės). Kartais prieš kamerą puldavau taisyti profesoriaus kaklaraištį ar marškinių apykaklę, bet jis tik nustumdavo mano ranką ir likdavo kaip buvęs…

 

Šią interviu formą išsaugojom gal dvejus, gal pusantrų metų. Turbūt iki 1992-ųjų rudens, kai spalio mėnesį vykusiuose parlamento rinkimuose pergalę šventė LDDP – buvusi nuo SSKP atsiskyrusi Algirdo Mykolo Brazausko partija. Tada dešiniesiems palankiems žurnalistams atėjo sunkus metas: A. M. Brazauskas tapo Seimo pirmininku, o įsigaliojus naujais Konstitucijai – ir šalies Prezidentu. Kitų metų vasario 14 d. 60 proc. rinkėjų balsų jis buvo oficialiai išrinktas į šias pareigas.

 

Prasidėjo žiniasklaidos valymas…

Nesakau, kad būtent LDDP vadovybė įsakė pradėti jai nepalankių žurnalistų valymą, tačiau akivaizdu, kad sau priekaištų dėl kūrybinės veiklos susilaukiau 1993-ųjų pavasarį. LTV vadovybė pasikvietė ir drožė tiesiai į akis: tai ką, Landsbergį kalbinai, mūsų eteriu naudojaisi? Pas Dž. Dudajevą skubėjai į Grozną? Apie A. Smetonos šeimininkę siužetą kūrei? Tada klausiu: jeigu tokių reportažų ir mano laidų nereikia, tai gal ir manęs? „Teisingai supratai“, – šaltai atsakė TV bosas S. Sondeckis ir nuleido galvą, leisdamas suprasti, kad pokalbis baigtas…

 

Panašiai atsitiko ir su ilgamete „Panoramos“ reportere Vanda Preidyte. Tuomet abu surengėm spaudos konferenciją Aukščiausioje Taryboje, o balandį palikau Konarskio gatvę, kur išdirbau apie 17 metų… Nuoskauda? Taip, bet V. Landsbergiui niekada dėl to nesiguodžiau, nors jis puikiai žinojo apie mano kūrybinį kelią ir paprašytas būtų radęs vietelę… Visą šią istoriją aprašiau riboto platinimo knygelėje „Dviejų ąžuolų istorija“ (Vilnius, 2020).

 

Vėliau, dirbdamas keliose televizijose ar internetinėje TV, dažnai susitikdavau su profesoriumi – jo namuose, politiko būstinėje Žvėryne, Seime, įvairiuose renginiuose. Vos pamatęs pokalbį pradėdavo jis: „Nu, kaip gyveni?“.

 

Ech, sakau netiesą, kad profesorius niekuo nėra padėjęs. Kažkada pasiguodžiau, kad turiu bėdų su skrandžiu. Po keleto mėnesių netikėtai iš Australijoje gyvenusio brolio Gabrieliaus Žemkalnio per Gražiną Ručytę – Landsbergienę gaunu siuntą vaistų, kurių Lietuvoje tuo metu su žiburiu nerasi. Ir taip keletą kartų. Pasirodo, taip jie manimi ir diplomatu Šarūnu Adomavičiumi rūpinosi…

 

Dar reiktų pridurti, kad buvau liudininkas, kai pro V. Landsbergį praūžė keletas ypatingų asmenybių, kažkada buvusių jo komandoje. Antai, premjerė K. Prunskienė, įtarta buvus sovietinio saugumo agentė Šatrija, kaltinta suokalbiu su M. Gorbačiovu ir sąmoningai sukėlusi krizę, prieš pat Sausio 13 d. pakeldama kainas, savo prisiminimuose apkaltino šių eilučių autorių ištikimai tarnavus V. Landsbergiui… Ji nesėkmingai viliojo į paskutiniame XX a. dešimtmetyje įkurtą Lietuvos moterų partiją – dabartinį „valstiečių“ prototipą…

 

Kitas profesoriaus šalininkas, irgi premjeras G. Vagnorius be didesnių skandalų atsiknojęs nuo konservatorių ir įkūręs Nuosaikiųjų konservatorių sąjungą, vieneriems metams įviliojo į ją ir mane, tačiau 2000-ųjų viduryje iš jos pasitraukiau. Jo trintis su V. Landsbergiu nebuvo itin skausminga. Apie AT -Atkuriamojo Seimo pirmininką sukiojosi ir kiti odioziniai veikėjai, bet profesorius buvo kantrus, užsispyręs, kaip dabar sakytume – „kietas“…

 

Valstybės vadovas ar Prezidentas?

Ir šiandien esu įsitikinęs, kad dar iki Konstitucijos priėmimo V. Landsbergį reiktų vadinti – Prezidentu! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare, kaip vėliau V. Landsbergis atskleidė, „nepaprastai skubėdamas“, patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

 

Kodėl tai primenu? Visus tuos 30 metų virė diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Juk 2009 m. kovo 12 d. Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pripažino, kad „nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas“. Taigi, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Ilgai sklandė pasiūlymas V. Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui, nors, tiesą sakant, savimeilę ir glostė tokia iniciatyva… Tiesa, 2022-ųjų birželį Seimas pagaliau 74 tautos atstovų dauguma 9tik vienas prieš, 4 susilaikė) buvo pripažintas buvęs pirmuoju atkurtos Lietuvos vadovu.

 

Lietuvoje kai kam dar iki šiol neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas A. M. Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.

 

Antai, dar 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“ („Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).

 

Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 105-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A. Smetonos, A. Stulginskio, V. Adamkaus, D. Grybauskaitės, o dabar ir G. Nausėdos pavardės kartojosi po keletą kadencijų.

 

Būta ir unikalių atvejų. Antai, A. Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.

 

Ypatingas Lietuvos 1000-mečio atvejis

Tačiau V. Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M. K. Čiurlionio, Č. Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.

 

Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Nesakau, kad ji galima gretinti su kitu Vytautu – Vytautu Didžiuoju ar kokiu Lietuvos didžiavyriu. Esu toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo ir iki šiol yra tokie mylimi ir neapkenčiami?

 

Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, nuo metų naštos gunktelėjęs, lazdele besiramsčiuojantis, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.