Prieš 20 metų padėtis buvo kitokia. Žlugus Sovietų Sąjungai ir gerokai sustiprėjus demokratinių valstybių galiai, ne vienas apžvalgininkas ir politikas svajojo apie naują taikos, žmogaus teisių gerbimo ir ūkio klestėjimo amžių. Šios viltys nebuvo iš piršto laužtos. JAV buvo atsakingas hegemonas, su Jungtinių Tautų pritarimu išvaręs Irako kariuomenę iš Kuveito, bet nepuolęs Bagdado ir nemėginęs nuversti Saddamo Husseino valdžios. "Režimų kaita" dar nebuvo pastovus Baltųjų rūmų siekis. Pirmasis prezidentas George’as H.W.Bushas ir jo valstybės sekretorius Jamesas Bakeris privertė Izraelį ir Palestinos išsivadavimo organizaciją pasirašyti Oslo susitarimus, kurių įgyvendinimas būtų užtikrinęs taiką Artimuosiuose Rytuose, sudaręs sąlygas žydų ir arabų susitaikymui. JAV ūkis klestėjo.

Europoje irgi vyravo optimizmas. 1992 metų pavasarį buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, kuri Europos ekonominę bendriją pavertė Europos Sąjunga ir ženklino naują politikos ir ūkio integravimo lygį. Buvo viliamasi, kad glaudesnis bendradarbiavimas suteiks pagreitį ūkio augimui ir leis Europai vykdyti veiksmingesnę užsienio politiką, tapti visaverte JAV partnere kuriant stabilesnį pasaulį.

Boriso Jelcino vadovaujama Rusija pasuko demokratijos keliu, atsisakė imperialistinių pretenzijų, siekė įrodyti, kad ji gali būti atsakinga tarptautinės bendruomenės narė. Kinijoje irgi būta teigiamų poslinkių. Komunistų partija daugiau reikšmės skyrė ūkio reformoms negu ideologiniam budrumui, tuo duodama suprasti, kad ji neketina tapti nedemokratinių jėgų telkėja ir kelrodžiu.

1992-ieji Lietuvai buvo gana sėkmingi. Ji jau neginčytinai buvo nepriklausoma pasaulio bendrijos narė. Buvusios sovietinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos vyko tvarkingai. Buvo išlaikytas didysis demokratijos egzaminas – po Seimo rinkimų ir Sąjūdžio pralaimėjimo valdžios kaita vyko sklandžiai. Nepasitvirtino paranojiški nuogąstavimai dėl galimo dešiniųjų perversmo. Daugelis Lietuvos gyventojų vylėsi, kad į valdžią grįžtantys buvę komunistai gebės veiksmingai valdyti ūkį, sustabdyti gyvenimo lygio smukimą, mažinti socialinę atskirtį. Nors neatsakingai puoselėta viltis, kad išsivadavusios Lietuvos ūkis per dešimtmetį pasivys Japoniją ir Skandinavijos šalis, jau buvo gerokai susilpnėjusi, daugelis dar tikėjo, kad gyvenimas gerės sparčiai ir jų laukia šviesesnis rytojus.

Per tuos 20 metų padėtis nepasuko į gerąją pusę. JAV galia ir moralinis autoritetas ženkliai sumažėjo. Vašingtono norų ir reikalavimų paiso vis mažiau valstybių - juos ignoruoja ne tik Iranas ir Šiaurės Korėja. Smarkiai plėsdamas nausėdijų kūrimą ir atimdamas palestiniečių žemes, Izraelis meta iššūkį prezidentui Barackui Obamai ir užtikrina, kad Artimieji Rytai liks konfliktų židiniu. JAV vidaus politikoje įsiviešpatavo nesantaika, Respublikonų partija tapo reakcionierių, atsisakančių ieškoti kompromisų, būtinų norint išspręsti biudžeto ir ūkio problemas, lizdu.

Europos padėtis net liūdnesnė. Nors atrodo, kad pasisekė išvengti euro žlugimo ir imtasi ypatingų priemonių Graikijos ekonomikai gelbėti, ūkio prognozės yra niūrios. Net jei pasisektų išvengti naujos recesijos, milžiniškas valstybių įsiskolinimas, su visuomenės senėjimu susijusi demografinė krizė, masinis jaunimo nedarbas ir vis stiprėjanti konkurencija iš Azijos šalių pusės reiškia, kad Europos ūkio laukia toks pat "praloštas dešimtmetis", koks praeito amžiaus pabaigoje ištiko Japoniją.

Ne ką geriau sekasi užsienio ir vidaus politika. Įtampa tarp Šiaurės ir Pietų Europos šalių didėja, vis daugiau europiečių skeptiškai vertina bendrą Europos ateitį. Tarptautinės politikos arenoje ES lieka nykštukė, kupina geros valios, dosniai teikianti paramą besivystančioms šalims. Gera teta, kurios nereikia paisyti, išskyrus tada, kai laukiama dovanų.

Putino Rusija yra Putino Rusija – irzli, pretenzinga, labiau linkusi pakišti koją negu ištiesti ranką. Vienintelė paguoda yra tai, kad jos įtaka smunka, o gyventojai prezidento asmenyje neįžiūri savo išganytojo. Kinija tampa reiklesnė ir agresyvesnė, ypač nesutarimuose dėl Pietų Kinijos jūros. Bet Pekinas tebėra sukalbamas - gal dėl to, kad jaučia, jog istorija jo pusėje.

Praeityje, pavyzdžiui, 2003-2008 metais, Lietuvos gyventojai turėjo daugiau priežasčių viltingai sutikti Naujuosius metus. Besitęsianti ES šalių ūkio krizė reiškia, kad ir esant palankiausioms aplinkybėms ekonomikos augimas bus kuklus. Valdžios galimybės gerinti gyvenimo lygį yra ribotos, bet tai nepateisintų pasyvumo ir status quo saugojimo. Naujoji koalicija turėtų mėginti pagerinti mažiau pasiturinčiųjų padėtį. Galima tik sveikinti ketinimus didinti minimalų mėnesinį atlyginimą. Reikia tikėtis, kad socdemai supras, jog, praėjus dvidešimčiai metų po pirmojo jų atėjimo į valdžią, pribrendo laikas įvesti nekilnojamojo turto ir progresinius pajamų mokesčius. Tam agresyviai priešintųsi pasiturintieji Lietuvos gyventojai, kurie savo kišenę saugoja ne mažiau negu akies vyzdį. Tačiau įvesdama socialiai atsakingą mokesčių sistemą Lietuva kitoms Rytų Europos šalims duotų pavyzdį, kaip galima atsikratyti nepasiteisinusių neokonservatyvių ūkinių dogmų.

Abejoju, ar premjeras Algirdas Butkevičius ir jo komanda turės politinės valios įgyvendinti mokesčių reformas, ypač, jei joms priešintųsi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau tokių reformų įgyvendinimas yra vienintelis dalykas, kuris galėtų praskaidrinti niūroką Lietuvos gyvenimą.