Algimantas Zolubas

Algimantas Zolubas 2013-01-17
Lietuvos piliečiai jau pripratint prie to, kad, ką kalba ir ką net į vyriausybės programą įsirašo socialdemokratai (LSDP), nebus taip ir daroma. Antai rinkiminės kampanijos metu socialdemokratai, norėdami savo pusėn patraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) rinkėjus, žadėjo įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba. Tokią nuostatą, atsilygindami už LLRA sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje, įsirašė ir į šešioliktos Vyriausybės programą. Dabar tam pritaria premjeras A.Butkevičius, žadėdamas tai legalizuoti. Taigi panašu, kad šį kartą LSDP ruošiasi daryti ką žadėjo. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija reikalauja apsaugoti tik tautines mažumas, kuriomis laikomos tik tos nacionalinėje valstybėje gyvenančios tautos, kurios neturi savo nacionalinių valstybių. Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma. Be to, konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Konstituciją.
LSDP pirmininkas, dabartinis Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, viešai reikšdamas tokią nuostatą, regis, šį kartą ruošiasi daryti tai, ką ketino, nebekreipdamas dėmesio į neperžengiamą kliuvinį. Tas kliuvinys – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, kuris aiškiai sako, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir ja privalo vykti visas viešasis valstybinis bendravimas, raštvedyba ir informavimas. Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą patvirtino šias nuostatas, tokias pat principines išvadas yra padariusios ir Europos Sąjungos institucijos. Taigi toks Vyriausybės įsipareigojimas teisės požiūriu yra antikonstitucinis, prieštaraujantis Valstybės įstatymams, yra tikras kėsinimasis vykdyti valstybinį nusikaltimą.
Akivaizdu, kad LLRA siekia ne savo tautinės mažumos pilietines teises apsaugoti, nes jos iš tikrųjų čia nėra kaip nors ribojamos, o tebepuoselėja „autonomijos“ ar atkurti želigovskinės okupacijos statusą. Apie tokius požymius liudija įvairių okupacinių paminklų atstatymas arba naujų kūrimas, lenkų kariškų renginių viešas demonstravimas Lietuvoje, įvairūs minėjimai. Taip pat akivaizdu, kad oficialioji Lenkijos valdžia tokią tomaševskininkų poziciją palaiko ir net skatina. Ką gi reiškia „Lenko korta“ per Lenkijos ambasadą dalijamą Lietuvos piliečiams lenkams? Lenko kortos savininkui keliamas reikalavimas – nekenkti lenkų tautos ir Lenkijos valstybės interesams. O tai – lojalumo išraiška ne Lietuvos, o Lenkijos valstybei. Be to, lenko korta dalijama ne viso pasaulio lenkams, o tik gyvenantiems buvusioje Sovietų Sąjungoje, taip 1940 metais okupuotos Baltijos šalys nepagrįstai statomos į vieną gretą su buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Kyla ir kitas, su „Lenko korta“ susijęs, esminis klausimas, ar galima tokius „piliečius“ leisti būti renkamiems į savivaldybių tarybas, į Seimą, skirti į atsakingas valstybines pareigas? Šis klausimas – ne retorinis, nes jis tiesiogiai siejasi su valstybės saugumu.
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga 2013 m. sausio 8 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininką, Premjerą ir į Seimo narius dėl teisinės atsakomybės už galimą priesaikos Valstybei sulaužymą ir dėl to gresiančią apkaltą. Reikia tikėtis, kad atsakymo LLKS sulauks iki Premjero vizito į Lenkiją, numatyto sausio pabaigoje.