Ridas Jasiulionis

Lietuvos teisėsaugos aukščiausi ešelonai atkakliai gina institucinius mundurus bylose, kuriose visuomenė jau gavo akivaizdžių duomenų apie pačių institucijų piktnaudžiavimus teisine valdžia.

Iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime Seime 2012 m. Laisvės premijos laureatas Antanas Terleckas didelę dalį kalbos paskyrė Eglės Kusaitės bylai, savo absurdiškumu panašiai į soviet­mečio procesus. „Kovos už Lietuvos laisvę simbolis ir gyvoji pamoka jaunimui“ (taip A.Terlecką pristato Laisvės premijos steigėjai) kelis kartus pakartojo: „Palikime E.Kusaitę ramybėje.“ Po savaitės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija – teisėjai Vytautas Piesliakas, Valerijus Čiučiulka ir Albinas Sirvydis – atmetė E.Kusaitės kasacinį skundą. Lietuvos Respublikos vardu tai padarė teisėjai, kurie tuo metu, kai A.Terleckas dėl Lietuvos laisvės kalėjo Urale ir gyveno ištremtas į Magadaną, tarnavo okupaciniam režimui. V.Piesliakas tuo metu buvo VRM aukštosios mokyklos docentas, V.Čiučiulka – Minsko aukštosios milicijos mokyklos dėstytojas, o A.Sirvydis kolaboravo dirbdamas sovietinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju.Iškilmingame Sausio 13-osios posėdyje išklausę laisvės kovotojo priesaką „rūpintis savo piliečių, taigi ir Eglės gerove, yra pati svarbiausia valstybės funkcija“, buvę kolaborantai, o dabar – Lietuvos vardu verdiktus skelbiantys teisėjai, paliko E.Kusaitei nuosprendį ir 1300 litų baudą už Generalinės prokuratūros (GP) prokurorų Justo Lauciaus ir Mindaugo Dūdos įžeidimą. Aplinkybės, kuriomis žymiausios Lietuvos „antiteroristų“ operacijos figūrantė „užsidirbo“ 10 MGL dydžio baudą („dydis artimas minimaliam“, – pažymėjo teisėjai) ir pirmąjį savo Lietuvoje neskundžiamą nuosprendį, puikiausiai atspindi šios rezonansinės bylos nagrinėjimo pobūdį – ne mažiau absurdišką nei pati byla. Vos pradėjus ją tirti, kalėjime atsėdėjusi 10 mėnesių, E.Kusaitė buvo paleista į laisvę teismo salėje po to, kai į procesą įsijungė visuomenė. Išlaisvindamas terorizmu apkaltintąją, Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad „religiniai, rasiniai ar kitokie įsitikinimai, mintys, pažiūros, ketinimai, sumanymai negali būti baudžiami, kol asmuo nieko konkretaus nepadaro“. Nepraėjus nė metams, E.Kusaitė teismo salėje vėl išgirdo valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro M.Dūdos reikalavimą uždaryti ją kalėjime, kol tiriama byla. Į posėdį ją atlydėjusiai tetai pradėjus alpti, žurnalistų paklausta, kaip vertina prokuroro reikalavimą, E.Kusaitė pratrūko: „prokuroras, mano manymu, yra... vykdo nusikaltimus... kaip jie gali žudyti žmones, tegu pasižiūri, ką jie daro su mano teta, artimaisiais... Laucius ir Dūda yra nusikaltėliai.“ Tai, kad prokuroro reikalavimas antrą kartą uždaryti „nieko konkretaus nepadariusią“ kaltinamąją į Lukiškes buvo mažų mažiausiai procesinis pažeidimas, dar kartą turėjo paliudyti Apeliacinis teismas, po kelių mėnesių vėl panaikinęs M.Dūdos reikalavimu skirtą suėmimą, antrą kartą nagrinėjant tą pačią bylą teismo salėje paleidęs kaltinamąją į laisvę.

Laisvos Lietuvos Aukščiausiojo teismo (LAT) teisėjai nerado pagrindo, kuris galėtų pateisinti cituotus E.Kusaitės žodžius, tačiau nurodė, kad kritika prokurorams „gali būti reiškiama ir nenaudojant kraštutinių, užgaulių žodžių, kurie neprisideda prie viešosios diskusijos atitinkamais klausimais plėtojimo, kelia pavojų sklandžiam pareigūnų darbui ir jų garbei bei orumui“. Būtų labai įdomu į tokią viešąją diskusiją pakviesti visą LAT kolegiją ir „atitinkamai“ jų paklausti – kokią konstitucinę vertybę gina sklandus pareigūno – prokuroro J.Lauciaus – darbas E.Kusaitės byloje? Ar visuomenės pasitikėjimas, taigi ir būtinybė apsaugoti jį nuo įžeidžiamų ir užgaulių žodinių išpuolių, jam reikalingi tam, kad galėtų tęsti tai, ką neteisėtai pradėjo? Nors kolegija Lietuvos Respublikos vardu skelbdama nutartį ir pažymėjo, kad vertino visą bylos duomenų kontekstą, nesunku nuspėti, kad į klausimus dėl konkrečių prokuroro J.Lauciaus procesinių veiksmų teisėtumo atsakytų nurodydama jo tiesioginių vadovų atsakomybę. Ir būtų teisi.

LAT teisėjai šiame, A.Terlecko žodžiais tariant, „absurdiškame spektaklyje“, „gėdoje mums visiems“ sudalyvavo „tamsoje“ – instinktyviai gindami institucijos, o ne konkretaus piliečio teises. O GP vadovybė gerai žino apie iš esmės neteisėtą E.Kusaitės bylos pradžią, apie kurią A.Terleckas sako: „Už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus griebtasi teroristinės veiklos imitacijos. Išprovokuojama jauna, menką gyvenimo patirtį turinti mergina. Toliau įvykiai rutuliojasi taip, kad kyla pavojus, jog paaiškės sumanytojo spektaklio absurdas. Keisčiausia, kad šiame teatre kai kurios struktūros savo vaidmenis atlieka kartu su pasaulyje susikompromitavusia ne vieno teroristinio akto organizatore, garsiąja Rusijos FSB.“ GP perduota visa vidinių VSD patikrinimų medžiaga – labai svarbi bylai informacija. Tačiau GP vadovybė slepia absurdiško spektaklio sumanytojus ir iki šiol neprideda šios svarbios informacijos prie bylos, kad proceso dalyviai galėtų su ja susipažinti.

GP vadovybė neužtikrina visuomenės saugumo ir kitoje ne mažiau skandalingoje, tarptautinėje byloje. Štai jau 14 mėnesių dabartiniai GP vadovai nesugeba pateikti visuomenei atsakymo, kas nutekino informaciją apie valstybės institucijų veiksmus prieš banką „Snoras“ „Lietuvos rytui“. Visuomenei atsakymas maždaug aiškus. Seimo Antikorupcijos komisija jau nustatė, kad generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis neužtikrino visos bankų sistemos saugumui svarbios informacijos slaptumo, kad jis nenusišalino nuo „Snoro“ bylos nagrinėjimo, nepaisydamas interesų konflikto – aplinkybės, kad jo giminaitis užima aukštas pareigas „Snoro“ iš dalies valdytame „Lietuvos ryte“. Administraciniai teismai jau nustatė, kad tuometinio vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio (VSD ir Prezidentei padedant) informacijos nutekinimu apkaltinti tuometiniai FNTT vadovai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas buvo atleisti iš darbo neteisėtai. Tačiau oficialų šio nusikaltimo tyrimą GP vadovybė tyliai marina.

GP vadovybė šitoje situacijoje panaši į VU, kuris, pričiuptas su įrodymais, bukai siekia tik vieno – kaip nors atidėti neišvengiamą atomazgą. Nesugebėdama per 14 mėnesių pateikti atsakymo, kas iš valstybės pareigūnų nutekino milžiniškos vertės informaciją (nuostoliai apmokami iš vartotojų kišenės) apie valstybės veiksmus „įžūlios atakos prieš valstybės bankų sistemą“ akivaizdoje, GP, tęsdama neteisėtą E.Kusaitės persekiojimą, gilina visuomenės nepasitikėjimą visa teisėsauga.