L.Kasčiūnas. Kokią ES viziją turėtų puoselėti lietuviškas konservatizmas?

Laurynas Kasčiūnas A. Solomino nuotr.

www.delfi.lt Laurynas Kasčiūnas 2013-01-30

2012 – ieji metai Europos Sąjungoje paženklinti ne tik vis dar besitęsiančios krizės euro zonoje, bet ir vertybiniais mūšiais dėl to, kas šiandien yra Europa ir kokia ji turėtų būti.

Europa kaip vertybinių karų arena

Kokios vertybinės takoskyros egzistuoja šiandieninėje ES? Europos socialistai, žalieji ir liberalai (visa postmodernios politinės minties stovykla), prisidengdami tolerancijos principu, skatina Europoje kultūrinį reliatyvizmą ir taip silpnina tradicinę vertybių sistemą. Tuo tarpu europietiškoji krikščioniškoji tradicija bei nacionalinė valstybė (ir juose įtvirtintas bendruomeniškumo principas) nekantriai laukia, kad jas ims ginti Europos politinė dešinė. Deja, bet politinio korektiškumo kaukės verčia Europos konservatorius ir krikščionis demokratus prisitaikyti prie primestų politinio žaidimo taisyklių. Dešiniosios politinės jėgos nebėra pajėgios į viršų iškelti Europos tradiciją ginančios vertybinės vėliavos, nes jų vertybinė platforma „tirpsta“ neoliberalizmo ir politikos „ekonomizavimo“ procesuose ir jie nebeturi aiškios vertybinės Europos raidos vizijos.

Šiandien konservatorių ir krikščionių demokratų sluoksniuose klausimus apie tai, kaip sugrąžinti krikščionškas vertybes į Europos Sąjungos viešajį gyvenimą keičia nuogąstavimai, ar pavyks išlaikyti kultūrinę autonomiją krikščioniškų vertybių puoselėjimui. Akivaizdu, jog tai atsitraukimo strategija. Ir būtent tokia strategija bei kairiųjų primesta tolerancijos samprata (pagal formulę: „laisvė – tai pasirinkimas“) negali tapti Europos (o kartu ir Lietuvos) dešiniųjų kultūrinės – vertybinės politikos ašimi. Vienas iš svarbiausių klausimų, į kuriuos sau ir kitiems šiandien turi atsakyti tiek Lietuvos, tiek ir visos Europos konservatoriai – kokia turi būti tolesnės Europos integracijos kryptis ir kokiais vertybiniai pamatais turi remtis šis procesas? Atsakymas į šį galvosūkį, leis atsakyti į daugelį kitų svarbių klausimų: pavyzdžiui, ar įmanoma multikultūralizmo koncepcijos peržiūra Vakarų Europoje?

Ieškant vertybinių Europos integracijos šaknų ir atraminių taškų, reikėtų prisiminti, jog šiuolaikinės Europos integracijos idėja pirmiausia gimė Vakarų Europos krikščionių demokratų intelektualiniuose ir politiniuose sluoksniuose. Vienas iš Europos integracijos Tėvų, tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras, Robertas Schumanas kalbėdamas apie integracijos užuomazgas jau tada suprato, kad „susitarimas negali ir neturi likti tik techniniu ir ekonominiu reikalu, šiam sumanymui reikia sielos, sąmonės, kuri suvoktų savo istorinę giminystę, dabarties ir ateities įsipareigojimus“. Europos bendrijos architektai labai aiškiai suvokė, jog viršvalstybinė politinė bendruomenė gali būti demokratiška tik tuo atveju, jeigu remsis krikščioniškąja tradicija, jos siūloma vertybių hierarchija, kolektyvinės tapatybės saitais ir bendruomeniškumo ryšiais. Kitaip tariant, Europos bendrijos Tėvai įkūrėjai demokratiją ir žmogaus teises bei laisves kildino iš krikščioniškos tradicijos, o ne XVIII a. Apšvietos epochos, iš kurios dekonstrukcinės stiprybės semiasi šiandieniniai Europos integracijos inžinieriai.

Ar šiandieninė ES atitinka Tėvų įkūrėjų puoselėtą viziją?

Tiek legendinis kancleris krikščionis demokratas K.Adenaueris, tiek R.Schumanas tikėjo, kad krikščioniškoji tradicija turi tapti svarbiausia supranacionalinės bendruomenės, o kartu ir Europos integracijos, vertybine atrama. Anot jų, krikščioniškas solidarumas turėjo sukurti tokios bendruomenės pamatą. Tad šiandien svarstydami įvairius Europos Sąjungos scenarijus nuolat turime savęs klausti, ar Europos bendrijai pavyko nueiti tuo keliu, kurį siūlė jos Tėvai įkūrėjai? Kitaip tariant, ar dabartinės ES raidos tendencijos atitinka Tėvų įkūrėjų kurtą Europos viziją?

Deja, bet siekis sukurti post-nacionalinę Europą ir taip susilpninti nacionalinių valstybių sistemą, kartu pakirto ir atstovaujamosios demokratijos pozicijas Europoje. Juk nacionalinių valstybių sistema – ne tik savarankiškų politinių ir kultūrinių bendruomenių, bet ir atstovaujamosios demokratijos lopšys. Europos integracijos projektas kol kas nėra pajėgus pasiūlyti atlernatyvos – bendros Europos politinės bendruomenės, o be jos ir atstovaujamoji demokratija konceptualiai yra neįmanoma.

Tėvai įkūrėjai pagrįstai tikėjosi, jog krikščioniška tradicija ir jos vertybių sistema galėtų tapti bendros europietiškos tapatybės šerdimi, tačiau šiandieninėje Europoje jau šeimininkauja kultūrinio reliatyvizmo ir multikultūralizmo tendencijos. Šio dominavimo rezultatai akivaizdūs – krikščionybė yra išstumiama į viešojo Europos gyvenimo „paraštes“, o vietoj jos siūloma slapstytis po realiai neveikiančio multikultūrinio visuomenės modelio, vartotojiškų žmogaus teisių ir savitikslės emancipacijos kaukėmis. Akivaizdu, jog ši Europos Sąjungai primesta raidos trajektorija nėra pajėgi pasiūlyti jokių bendrų saitų europietiškai tapatybei, be kurios savarankiška Europos politinė bendruomenė apskritai yra neįmanoma.

Tad šiandien modeliuodami Europos ateities scenarijus, kalbėdami apie Europos federacijos susikūrimo galimybes ir skirtingas ES vizijas turime galvoti ne tik apie fiskalinės drausmės reguliavimo mechanizmų funkcionavimą, bankų sąjungos privalumus ar trūkumus, bet svarbiausia – apie idėjų, kolektyvinių saitų, bendros tapatybės ir tradicijų vaidmenį Europos Sąjungos gyvenime, nes „ekonomizuodami“ Europą dar labiau pakertame jos šaknis ir pamatus.

Akivaizdu, jog Europos integracijos procesą pasisavinę socialistai ir liberalai yra nepajėgūs sukurti tikėjimo Europos idėja. Jie gali tik primesti bendros Europos tapatybės simuliakrą. Tad esminis ilgalaikis iššūkis visos Europos krikščioniškosios demokratijos ir konservatizmo šalininkams – neleisti kairiesiems ir libertarams įtvirtinti savo Europos integracijos aiškinimo ir susigrąžinti Europos vairą į savo rankas. Tą jau puikiai suprato Lenkijos ir Vengrijos dešinieji, bet ar šis supratimas neaplenkė Lietuvos konservatorių ir krikščionių demokratų?

Lietuvos konservatorių dilemos

Europos integracijos klausimu Lietuvos dešinieji yra patekę į savotiškus geopolitinius ir vertybinius spąstus. Lietuvos politinėje arenoje konservatizmą atstovaujanti partija Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai savo pasisakymuose reiškia tvirtą paramą gilesnei Europos integracijai ir tai argumentuoja Rusijos geopolitiniu veiksniu, teigdama, jog tik integruota ES gali apriboti Rusijos įtakos sklaidą Europos saugumo sistemoje. Be abejo, tokia pozicija yra logiška, nes Rusija yra suinteresuota veikti per ES valstybių narių sostines ir siekia išvengti ES kalbėjimo „vienu balsu“. Iš tiesų, pavyzdžiui, Lietuvoje pradėta dujų ūkio pertvarka (mažinant „Gazprom“ monopolį šalies ūkio sektoriuje) būtų neįmanoma, jeigu Europos Komisija nebūtų pradėjusi įgyvendinti Trečiojo energetikos paketo, kuris numato vertikaliai integruoto monopolininko išskaidymą.

Tvirtai įtikėję, jog Europos Komisija ir kitos viršvalstybinės ES institucijos yra „mažųjų valstybių draugės“, dalis Lietuvos konservatorių ir krikščionių demokratų partijos vadovybės artėja prie paradoksalios situacijos: tampa ES, kuri atsimetė nuo krikščioniškos tradicijos, federalizmo advokatais.

Tai nebūtų jokia problema ar itin didelio dėmesio vertu klausimu, jeigu Tėvynės Sąjunga nebūtų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (o kartu tai reiškia ir Lietuvos kaip tautinės valstybės) tradicijų tęsėja ir kartu neatstovautų krikščioniškų vertybių Lietuvos politiniame gyvenime. O juk Europos integracijos santykis su nacionaline valstybe ir krikščioniška tradicija yra daugiau nei dileminis. Šiandieninės bendros Europos tapatybės paieškos apsiriboja vartotojiškų laisvių, individualizmo ar ES kaip taikos Europoje simbolio aspektais. Ir tai iš esmės neturi nieko bendro nei su nacionalinėms valstybėms palankia Tautų Europa, nei su Europos bendrijos Tėvų įkūrėjų puoselėta krikščioniška jos vizija. Akivaizdu, jog Europos Sąjungoje pačios Europos lieka vis mažiau ir šią akivaizdžią tendenciją Tėvynės Sąjunga kol kas ignoruoja. Tik vertybiškai susitelkusi, o ne iš vidaus atomizuota ir tapatybiniais simuliakrais, o ne fundamentaliomis vertybėmis, susaistyta ES gali tapti realia atsvara Rusijos įtakai.

Kitaip tariant, net jeigu vienu metu visose ES valstybėse narėse būtų įteisintos vienalytės santuokos, tėvą ir motiną visi sutartinai pervadintume lytinės tapatybės pasirinkimo nevaržančiais terminais (būtent tai numato ilgalaikė liberali Europos integracijos gilinimo vizija), o visoje ES būtų suvienodinti tiesioginiai mokesčiai ir būtų įvesta visiems privaloma 36 valandų darbo savaitė („prancūziškai“ socialistinė vizija), vargu, ar tai sumažintų Rusijos įtaką Europos saugumo sistemoje, o Lietuvoje, abejotina, ar suveiktų formulė „kuo daugiau Europos, tuo mažiau Rusijos“. Atvirkščiai – silpnėjantis Europos krikščioniško solidarumo ir civilizacinio tapatumo jausmas atveria kelią išorinių veikėjų įtakoms. Todėl TS – LKD viduje populiari tezė “kuo daugiau Europos, tuo mažiau Rusijos“ yra tuščia, nes šiandien visiškai nėra aišku, kokį turinį savyje kaupia žodis Europa.

Europos integracijos paradoksai ir recepto Lietuvai paieškos

Svarbu pastebėti ir kai kuriuos kitus Europos politikos paradoksus. Trečiąjį ES energetikos liberalizavimo paketą, kuriuo Lietuva remiasi stiprindama savo derybines pozicijas santykiuose su „Gazprom“ ir kuris pagrįstai yra pristatomas kaip Europos integracijos privalumas Lietuvai, labiausiai rėmė „euroskeptiškoji“ Didžioji Britanija, o jam priešinosi Europos integracijos „varomąja jėga“ prisistatanti Prancūzija. Ką tai liudija?

Ogi labai paprastą dalyką – visos kalbos apie tai, jog daugelis valstybių (kitaip nei Didžioji Britanija) pasirengusios aukoti nacionalinius interesus vardan bendrų Europos namų statybos tėra muilo burbulas, nes kiekviena šalis narė integraciją remia tik ten, kur jai yra naudinga. Be to, kiekviena valstybė narė siekia savo vidines nuostatas paversti europietiškomis taisyklėmis. Tarkime, būtų labai įdomu sužinoti, kokį poveikį Lietuvos ekonomikos konkurencingumui turėtų parama gerai žinomai Prancūzijos idėjai suvienodinti tiesioginius ES valstybių narių mokesčius?

Dar daugiau – kai kuriais atvejais pernelyg gili Europos integracija gali pakenkti Lietuvos nacionaliniams saugumo interesams. Įsivaizduokime, jeigu prancūzams pavyktų įtikinti vokiečius ir sukurti viršvalstybinę Europos kariuomenę – kokią tai įtaką turėtų NATO vaidmeniui Europos saugumo sistemoje? Akivaizdu, jog atsirastų valstybių priklausančių tiek NATO, tiek ir ES „dvigubo lojalumo“ dilema. O dėl viršvalstybinio dėmens Europos saugumo ir gynybos politikoje dominavimo NATO tektų tik antraeilis vaidmuo ir taip išsipildytų sena Prancūzijos eurokontinentalistų svajonė – išstumti JAV iš Europos. Ar turint galvoje JAV veiksnio svarbą Lietuvos saugumo aplinkoje, tai atitiktų Lietuvos interesus?

Be abejo, Lietuvai reikia permąstyti savo geopolitinį kodą. Bet tą patį reikia padaryti ir Lietuvos konservatoriams bei krikščionims demokratams. TS – LKD, bene geriausiai suvokiančiai egzistencinius iššūkius Lietuvos saugumui, būtina remti Europos integraciją tose srityse, kur Lietuva yra jautri išorės spaudimui ir pati faktiškai jau neturi suvereniteto (pirmiausia – energetinio saugumo srityje). Bet tokia nuolatinė pusiausvyros tarp valstybės savarankiškumo ir Europos integracijos, atraminių vertybių ir siekio nelikti Europos periferijoje bei vidaus rinkos (infrastruktūros jungčių) užbaigimo ir perteklinio reguliavimo paieškų politika negali turėti nieko bendro su mechaniška parama nuo savo šaknų nutolusiam federacinės ES (ar abstrakčiam dviejų „taip“ politinei ir ekonominei sąjungai) projektui.

Tad jeigu nenorime atstumti žmonių, kurie vis dar tiki, kad lietuviškas konservatizmas yra bent šiek tiek daugiau nei tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas, fiskalinio deficito kontrolė ar modernios ekonomikos vizija, turime peržiūrėti savo santykį su Europos Sąjungos projektu, nes šiandieninė ES bent jau kol nėra nusipelniusi Europos vardo, o kritika ES atžvilgiu, negali būti tapatina su kritika Europos atžvilgiu.