Kartais ir utopija gali tapti realybe

Gintaras Sarafinas

www.veidas.lt 2013-02-04

Mūsų valstybė galėtų išsikelti du tris ambicingus tikslus. O vienas jų galėtų būti darbo srityje.

Gintaras Sarafinas

Po pastarųjų Seimo rinkimų jau praėjo keturi mėnesiai. Tikriausiai dauguma rinkėjų dar prisimena, kad pagrindinis prieš juos skambėjęs pažadas buvo – sukursime daug naujų darbo vietų. Ypač daug jų mums žadėjo Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas ir kai kurie socialdemokratai. Tačiau koalicinės Vyriausybės programoje to pažado nebeliko.
Viena vertus, tai keista, nes liudija labai trumpą valdančiųjų atmintį, kita vertus, visai nekeista, nes politikai nei teoriškai, nei praktiškai darbo vietų kurti negali. Nebent keliasdešimt vietų saviems, bet ir tai tik viešajame sektoriuje. Yra ir dar viena galimybė – “padėti” viešųjų pirkimų konkursus laimėti savo giminių, draugų ir pažįstamų privačioms bendrovėms. Taip, žinoma, naujų darbo vietų sukurti galima, bet galima ir ant Viešųjų pirkimų tarnybos ar ant STT “užlėkti”, nes tai nusikaltimas. Taigi iš tų politikų sapalionių ir pažadų būtų galima pasišaipyti ir užmiršti. Bet galima ir neužmiršti. Kai kurios valstybės keliasi sau labai ambicingus tikslus, bet jei pasiekia net ir pusę to, ką planavo, tai būna didelė pažanga. Tad ir mūsų valstybė galėtų išsikelti du tris ambicingus tikslus. O vienas jų galėtų būti darbo srityje.
Juk galėtų Lietuva išsikelti tikslą per ketverius metus sukurti 80 tūkst. naujų darbo vietų. Kiekviename rajone – po tūkstantį, o stambesniuose miestuose – po 2 tūkst. ar kiek daugiau. Išsikėlus tokį tikslą svarbiausia pasiekti, kad prie jo įgyvendinimo prisidėtų visi: tiek savivaldybių merai, tiek jų komandos, tiek savivaldybių tarnautojai, tiek verslininkai, tiek pramonininkai, tiek centrinė valdžia, tiek ir patys gyventojai. Nes jeigu sieks tik vienetai ar kažkuri viena grupė, tai nieko nebus.
Iš pirmo žvilgsnio toks pasiūlymas gali atrodyti šiek tiek utopinis, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Nes iš tiesų ne taip ir sudėtinga keliasdešimt vicemerų ar merų patarėjų išsiųsti į užsienį ieškoti partnerių ir potencialių investuotojų. Kažkam pavyks, kažkam nepavyks, bet keliolika užsienio verslininkų tikrai užsikabins. Tai bet kokiu atveju geriau, nei nedaryti nieko ir tiesiog laukti. Juk kaip gali koks nors Vokietijos verslininkas sužinoti, kad yra kažkoks Skuodas, kuris galėtų jam pasiūlyti visai geras sąlygas atidaryti gamyklėlę ar filialą. Tai sužinoti vokietis gali nebent netyčia.
Lygiai taip pat galima priversti savivaldybių tarnautojus dirbti taip, kad užsienio investuotojas toje savivaldybėje pasijustų išskirtinis ir jo problema būtų išspręsta ne per trejus metus, o per du mėnesius. Kai kurie merai nedrąsiai audžia mintį, jog būtų galima sukurti netgi tokią sistemą, kad jei darbdavys įdarbina keliasdešimt ilgalaikių bedarbių ar kitų socialiai remtinų žmonių, už juos įmonė atleidžiama nuo visų mokesčių. Nes valstybė bet kokiu atveju išloštų – jai nebereikėtų mokėti pašalpų.
Paminėjau tik keletą pasiūlymų, kurių verslininkai, merai ar užsienyje pastudijavę jaunuoliai turi daugybę. Šiame “Veido” numeryje spausdiname net keletą straipsnių, kuriuose rasite daugybę būdų ir pavyzdžių, kaip šalyje galima sukurti kuo daugiau darbo vietų. Ir tai reikia ne vien skaityti, bet ir daryti – tada tikslas sukurti 80 tūkst. naujų darbo vietų neatrodys neįmanomas. Juk štai atėjo į Pabradę Sigitas Žvirblis ir sukūrė 1500 darbo vietų. Dar 1995 m. tai atrodė neįmanoma, o dabar tai jau yra.
Tą patį įmanoma padaryti ir Kelmėje, ir Lazdijuose, ir Vilkaviškyje, ir Joniškyje. Tiesą sakant, bet kur. Tereikia turėti tokį tikslą ir jo siekti.