Situacija yra kenksminga, skandalinga ir diskredituoja valstybę

Kastytis Braziulis

Susidariusi situacija, kuomet Valstybės saugumo departamentas (VSD) trejus metus nevykdo Seimo nutarimo ir nepateikia prašomų pažymų – kenksminga, skandalinga ir diskredituojanti valstybę, teigė tuometinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Lietuva privalo turėti efektyvų slaptųjų tarnybų veiklos kontrolės mechanizmą. Dvi jėgos nuolat kovoja dėl įtakos valstybėje. Vienoje pusėje – žmogus ir visuomenė kovoja už savo teises ir laisves, kitoje pusėje – slaptoji tarnyba (arba tas, kas ją valdo) kovoja už ypatingas galias kontroliuoti, daryti įtaką žmogui ir visuomenei. Kuo daugiau galių turi slaptoji tarnyba, tuo mažiau teisių ir laisvių turi žmogus.

Normalioje demokratinėje šalyje neturi būti kovos. Slaptoji tarnyba neturi teisės įsitraukti į kovą dėl galių. Ji iš viso neturi kištis į įstatymų kūrimą, priėmimą. Jos paskirtis – ginti žmogaus teises ir laisves nuo grėsmių ir pavojų, o ne jas siaurinti. Slaptosios tarnybos darbas turi būti griežtai ir aiškiai reglamentuotas. Ji privalo paklusti demokratinėms normoms ir laikytis įstatymų, taisyklių bei procedūrų reikalavimų.

Patys žmonės turi spręsti, kiek ir kokių galių suteikti slaptajai tarnybai. Jie privalo įvertinti grėsmes, pavojus, kurie gali kilti jų laisvėms ir proporcingai suteikti slaptajai tarnybai galias. Labai svarbu išlaikyti balansą tarp galių ir žmonių laisvių.

Straipsnyje kalbėsiu apie pavojus, kurie kyla, kai nėra arba yra netinkamas kontrolės mechanizmas, apie pavojus, kurie kyla, kai yra pernelyg griežtas kontrolės mechanizmas ir apie pagrindinius reikalavimus kontrolės mechanizmui.

Pavojai, kai nėra kontrolės arba ji yra tik formali

Slaptoji tarnyba tampa valstybe valstybėje. Jos vadovai arba tie, kurie valdo vadovus – tai gali būti politinės partijos elitas arba aukštas pareigas užimantys pareigūnai – tampa pusdieviais. Per ilgą laiką jie įtiki savo neklystamumu, didybe ir teisingumu. Jie geriausiai už visus žino, kokiu keliu turi eiti valstybė, kokie turi būti priimami sprendimai, kokie turi būti privatizuojami objektai... Jų akyse visuomenė yra „runkeliai“, o politinės partijos yra per kvailos suprasti valstybės reikalus. Jie pradeda daryti įtaką šalies valdymui, ekonominiams ir politiniams sprendimams. Faktiškai, jie perima valstybės valdymą į savo rankas.

Su tokia situacija mes esame susidūrę. Kai nedidelė aukštų Lietuvos valstybės valdininkų ir Rusijos dujų milžinės „Gazprom“ atstovų Lietuvoje grupė faktiškai užvaldė Lietuvos valstybės saugumo departamentą. Jie šokdino ne tik verslininkus ir žiniasklaidos atstovus, bet ištisas politines partijas, valstybės institucijas bei aukščiausią Lietuvos valdžią – Seimą. Daugumą valstybės reikšmės sprendimų – Seimo daugumos koalicijos ir Vyriausybės formavimas, aukštų pareigūnų paskyrimas, strateginės reikšmės energetikos objektų privatizavimas – priėmė jie arba sprendimai buvo priimti jiems dalyvaujant ir pritariant.

Slaptoji tarnyba pažeidinėja žmogaus teises ir laisves. Kai visuomenė neturi galimybės ir mechanizmo kontroliuoti slaptųjų tarnybų veiklą, tai slaptosios tarnybos pradeda kontroliuoti visuomenę. Iš pradžių atsiranda maži žmogaus teisių pažeidimai, vėliau jie tampa dideliais ir plataus masto pažeidimais, o dar vėliau – visuotiniu sekimu. Tarp slaptosios tarnybos ir visuomenės atsiranda trintis. Jie pradeda kovoti tarpusavyje. Trintis didėja kaip sniego gniūžtė, paleista nuo kalno. Visuomenė reikalauja teisingumo, o slaptoji tarnyba bando užgniaužti, nutildyti aktyviausius visuomenės narius: persekioja juos, draudžia burtis, grasina, šmeižia, neleidžia kritikuoti, išsakyti nuomonę... Visais atvejais – tai yra įrodžiusi istorija – slaptoji tarnyba pralošia. Ji būna išformuota, o jos vadovai patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau visais atvejais nuo slaptųjų tarnybų savivalės ir piktnaudžiavimo nukenčia atskiri visuomenės nariai. Didelė užuojauta šaliai, kuriai reikalingi didvyriai.

Pavojai, kai kontrolė yra per griežta

Slaptoji tarnyba tampa visuomenės informavimo biuru. Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja daug grėsmių žmogaus teisėms ir laisvėms. Terorizmas, masinio naikinimo ginklo neteisėtas platinimas, špionažas, kibernetiniai nusikaltimai, narkotikų neteisėtas platinimas, organizuotas nusikalstamumas kelia rimtus pavojus žmonėms.

Kovai prieš šias grėsmes slaptoji tarnyba privalo turėti ypatingas galias ir įrankius. Ji turi turėti teisę klausytis telefoninių pokalbių, sekti, kontroliuoti elektroninį susirašinėjimą, atlikti apklausas, naudoti slaptuosius agentus ir t. t. Priešingu atveju slaptoji tarnyba negalės laiku nustatyti grėsmių ir jų neutralizuoti. Visuomenė gali patirti didelių nuostolių.

Griežta ir neatsakinga Vyriausybės, parlamento ir visuomenės slaptosios tarnybos veiklos kontrolė gali sumenkinti tarnybą ir padaryti ją neveiksminga. Ji gali tapti organizacija, kuri atsakinėja į klausimus, informuoja visuomenę apie svarbius įvykius, procesus ir reiškinius. Ji gali tapti bedante, bejėge ir nesugebančia ginti piliečių laisves nuo itin didelių grėsmių.

Pagrindiniai reikalavimai kontrolės mechanizmui

Kontrolieriai negali būti priklausomi nuo politikų. Jie neturi turėti teisės dalyvauti politinėje veikloje, negali būti politinių partijų nariais. Jie turi būti geriausi savo srities ekspertai.

Kontrolieriai turi turėti teisę susipažinti su visa slaptosios tarnybos turima informacija. Negali būti jokių išimčių. Jie turi turėti teisę susitikti su slaptaisiais bendradarbiais ir patikrinti juos. Gal tokio ir tokio bendradarbio net nėra, gal jo pateikta informacija yra ne jo informacija ar išgalvota, gal slaptosios tarnybos pareigūnas dirba jam, o ne atvirkščiai?

Reikia vieną kartą įsisamoninti ir suvokti, kad slaptoji tarnyba ir slaptosios tarnybos pareigūnas nėra „šventa karvė“ ar ypatingumo įsikūnijimas. Mokytojas, darželio auklėtoja ar gydytojas yra ypatingesni ir svarbesni asmenys visuomenei, nei slaptasis agentas. Todėl negali būti jokių kliūčių kontrolieriams susipažinti su visa slaptosios tarnybos medžiaga. Aišku ir suprantama, kad turi būti laikomasi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reikalavimų ir negali būti atskleista valstybės paslaptis tiems, kuriems nereikia ir negalima žinoti.

Demokratinės valstybės yra pripažinę, kad tinkamiausia ir efektyviausia slaptosios tarnybos veiklos kontrolė yra parlamentinė. Parlamento komiteto pavaldume turi būti pakomitetis, kuriame dirbtų slaptosios tarnybos kontrolieriai-ekspertai. Tokiu būdu parlamento komitetas turėtų galimybę kontroliuoti slaptosios tarnybos veiklą bendrai (nagrinėdamas ataskaitas) ir konkrečiai (atlikdamas specialius patikrinimus, tyrimus, auditus).

Parlamentinė kontrolė siektų aiškintis. Ar slaptoji tarnyba paklūsta demokratinėms normoms? Jų veiklos pagrįstumas ir teisėtumas? Turima omeny, ar paskirtis, tikslai, uždaviniai ir veikla atitinka Konstitucijai. Ar slaptoji tarnyba efektyviai naudoja mokesčių mokėtojų pinigus? Kur ir kiek išleista pinigų? Koks yra gautas rezultatas? Ar slaptosios tarnybos pareigūnai nepiktnaudžiauja ir nepažeidinėja įstatymų? Ar pareigūnai laikosi įstatymų reikalavimų?

Visada viskas atsiremia į žmogaus teises ir laisves. Kuo daugiau galių turi slaptosios tarnybos, tuo mažiau laisvių turi žmogus. Dažnai filmuose rodo Stalino laikus, kai naktimis pas žmones atvažiuodavo čekistai. Jie skambindavo į duris. Žmogus jas atidarydavo ir klausdavo, ar pasiimti lagaminą ar ne. Tuomet visi piliečiai buvo pasirengę bet kuriuo momentu išvykti, dingti. Būdavo paruoštas lagaminas su sausu maistu, drabužiais ir higienos reikmenimis. Tai buvo tapę visuomenės gyvenimo norma. Štai ką reiškia būti be teisių ir laisvių. Štai ką reiškia neribotos, nekontroliuojamos slaptųjų tarnybų galios.

Mums nereikalinga bedantė ir bejėgė slaptoji tarnyba, nes ji mūsų neapgins nuo grėsmių ir pavojų. Mums nereikalinga stipri, nepriklausoma ir neribotą galią turinti slaptoji tarnyba, nes ji pati atims iš mūsų teises ir laisves. Mums reikalinga slaptoji tarnyba, kuri gerbia ir gina žmogaus teises ir laisves.

/Kastytis Braziulis/