Politikas teigia, kad tuometinis Lietuvos Tarybos apsisprendimas paskelbti apie atkuriamą Lietuvą etninėse jos žemėse buvo proto balsas, mat kaip tik tuo metu Lenkijos Taryba paskelbė atkurianti Lenkiją, kuriai priklausė visos iki Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimų priklausiusios žemės su Ukraina,Lietuva.

„Tai buvo proto balsas ir labai sveiko ir valstietiško proto, nors kažkas neseniai paskaičiavo, kad ar ne pusė Tarybos narių buvo bajorai. Tai nebuvo tik kaimiečių Lietuva, atėjo ir dvarininkų, ten buvo ir dvarininkų. Beturčių, bet bajorų kilmės žmonių“, - pasakojo V. Landsbergis.

Politikas ketvirtadienį dalyvavo Vilniaus ekskursijų dienos „V16” pristatyme. Vasario 16-ąją gyventojams bus organizuojamos penkios nemokamos ekskursijos: „Lietuvos valstybingumo istorijos keliu“, „Vilniaus pilys“, „Vilniaus rūmų istorija“, „Vilniaus legendos“, „Keliai, pirkliai, pinigai...“

Šia proga Signatarų namuose V. Landsbergis pasakojo apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto pasirašymo aplinkybes.

Pasak politiko, Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas sudėtingomis sąlygomis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui lietuviai iš okupavusių vokiečių gavo leidimą sušaukti 1917 metų konferenciją ir išrinkti jos vadovybę – Tarybą.

„Kaip įdomiai ir greitai keičiasi tos Tarybos pavadinimas. Vokiečiai leido sudaryti Lietuvių Tarybą, o jie sudarė ir pavadino Lietuvos Taryba. Jeigu pažiūrėtume į 1918 metų nuotraukas, ten yra Lietuvos Valstybės Taryba. Galima sakyti, kad valstybingumas buvo įtvirtinamas labai protingai, per politinį žodyną“, - teigė V. Landsbergis.

Pasak jo, tuo metu dar nebuvo aišku, ar vokiečiai pralaimės karą, todėl lietuviai laviravo – valstybės atkūrimą organizavo tartum Vokietijos globoje, planavo Lietuvos karaliumi kviesti Viurtembergo princą.

„Būtų atsiradus Lietuvos karalystė su karaliumi Mindaugu II, kuris buvo įsipareigojęs greitai išmokti lietuvių kalbą ir savo vaikus – būsimus Lietuvos princus – auklėti jau lietuviškai. Tai, žinoma, nebuvo realizuota, bet įvairios galimybės buvo svarstomos ir dedamos ant stalo. Arba net tam tikri pasižadėjimai Vokietijai: pinigų sąjunga, karinė sąjunga ar dar kokia nors su tam tikru pavaldumu“, - teigė V. Landsbergis.

„O paskui staiga Vasario 16-osios aktas pasako – nieko, jokių įsipareigojimų, jokių kitų valstybių. Na, ir jie, žinoma, rizikavo tai darydami, nes tai buvo nesuderinta su viršininkais. Viršininkai supyko ir jiems galėjo liūdnai baigtis. Juo labiau, kad nors Vokietijos vyriausybė, kuri buvo pralaiminti karą, ieškojo lanksčių pozicijų, kažkiek pripažino ir bendravo su Lietuvos Taryba, tai karo komendantas Vilniuje juos galėjo paprasčiausiai sušaudyti už tokiu pokštus, kad skelbia kažkokią valstybę ir nutraukia visu ryšius ir su Rusija, ir su Vokietija“, - pridūrė politikas.

Jo teigimu, Lietuvos Taryboje kilo ginčų dėl to, kas turi jai vadovauti. Kai kurie jos nariai itin šalinosi Antano Smetonos, mat nors būdamas išsilavinęs teisininkas, literatas, redaktorius, jis atrodė per daug manevruojantis ir per mažai ryžtingas.

„Tai lėmė, kad deklaracijos patvirtinimas ir teksto redagavimas nusitęsė nuo sausio iki vasario mėnesio. Be tai išėjo į naudą: tekstas toks nušlifuotas ir taip tobulai suredaguotas, kad gali būti pavyzdys – viskas pasakyta taupiais ir labai tiksliais žodžiais“, - aiškino europarlamentaras.

V. Landsbergio teigimu, svarbiausia, kad Lietuvoje pakako proto atkurti valstybę etninėse žemėse, skirtingai nei Lenkijoje, kurios Taryba nusprendė atkurti valstybę su visomis iki padalijimų priklausiusiomis žemėmis.

„Lenkijos Taryba buvo paskelbusi atkuriamą Lenkijos valstybę visose žemėse, kurios buvo iki pirmojo padalijimo – su visa Ukraina, su viskuo, apie Lietuvą ir kalbos nebuvo. Štai kokia skelbiama Lenkija. O Lietuva skelbė: mes savo etninėse žemėse, mums svetimo nereikia, tik mūsų nejudinkite“, - teigė politikas.

Jo teigimu, Lietuvos Taryba buvo išskirtinė tuo, kad joje dirbo ne tik valstiečiai, bet ir bajorai, o vienas parašas ant atkuriamos Lietuvos Nepriklausomybės Akto – lenkiškas. Tai Stanislovo Narutavičiaus parašas. Tai buvo dvarininkas iš Žemaitijos kurio brolis Gabrielius Narutavičius buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, bet po rinkimų po kelių dienų nušautas.