Pasak p. Šimonytės, kol kas mes turime tik preliminarius skaičius, todėl sunku pasakyti, kiek Ūkio banko krizė kainuos mokesčių mokėtojams. Jos nuomone, dabar svarbiausia yra suvaldyti procesą taip, kad esantis banko turtas per tą laiką, kol vyks derybos, neprarastų vertės. Kuo ilgiau tęsis derybos dėl Ūkio banko gerosios dalies perdavimo, tuo labiau mažės banko vertė.

„Nežinau, kokia forma Indėlių draudimo įmonė tame dalyvaus. Galbūt tai bus kažkokia subordinuota paskola. Manau, kad šiuo atveju, jeigu sėkmingas tas perdavimas bus, tai teoriškai valstybei gali ir nieko nekainuoti. Blogiausiu atveju gali kainuoti tiek, kiek to kapitalo banke trūksta“, - sakė p. Šimonytė.

Ūkio banke indėlius laikę žmonės savo pinigais galės disponuoti praėjus 20 darbo dienų nuo vasario 18 dienos, kai įvyko draudiminis įvykis. „Jei derybos  ar perdavimas neįvyks, tai draudiminio įvykio jau niekas negalės atšaukti. Bet jeigu perdavimas įvyks, tai tokiu atveju jų sąskaitos nukeliaus į kitą banką, jie bus kito banko indėlininkai ir galės savo lėšomis disponuoti“, - apie gyventojų galimybę naudotis savo pinigais kalbėjo finansininkė.

Šiaulių bankas rizikuoja

Praėjusią savaitę norą restruktūrizuoti su sunkumais susidūrusį Ūkio banką išreiškė Šiaulių bankas, kurio pagrindinis akcininkas Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB). ŠB, paskelbęs apie savo ketinimus derėtis dėl Ūkio banko veiklos Lietuvoje perėmimo, pradėjo kovą dėl ŪB klientų – pranešta, kad tiems, kurie panorės pakeisti banką, ŠB nemokamai išduos mokėjimo korteles, o pensininkams išmokės pensijos avansą. Žygimantas Mauricas, banko „Nordea“ ekonomistas VŽ teigė, kad susijungus bankams ŠB išaugtų beveik du kartus, tačiau p. Šimonytė čia įžvelgia ir pavojų Šiaulių bankui.

„Nėra taip, kad Šiaulių bankas prisiima kažkokį didelį turtą. Jis prisiima ir didelius įsipareigojimus indėlių pavidalu. Visi puikiai supranta, kad kai indėlininkai galės disponuoti savo pinigais, galės įvairiai sureaguoti. Gali būti, kad pinigai liks banke – tai būtų geriausia, bankas turėtų likvidumą ir vykdytų verslą. Bet indėlininkai gali pasielgti ir taip, kaip jiems tuo metu pasirodys. Taigi bankas, kuris perima tuos aktyvus, taip pat rizikuoja“, - įspėjo p. Šimonytė.

Akivaizdu, kad LB negalėjo šios situacijos ignoruoti ir, mano supratimu, priėmė tą sprendimą tada, kada ir turėjo priimti. O samprotavimai, kad nereikėjo ar kad visi viską žinojo... Linkėčiau tiems žmonėms patiems centriniam bankui pavadovauti“, - Lietuvos banko veiksmus gynė p. Šimonytė.

Poveikio bankinei sistemai nebus

Lietuvoje per kelerius metus į centrinio banko rankas pateko du bankai, tačiau buvusi finansų ministrė nemano, kad dabartinė situacija turės įtakos Lietuvos įvaizdžiui finansų rinkose.

„Bankų per finansų krizę pasaulyje bankrutavo ne vienas ir ne du. Yra bankrutavę tokie bankai, kurie sugriovė pasaulio finansų sistemą. Mūsų atveju, pagrindinis vertinimas - koks poveikis bus ekonomikai.

Ir „Snoro“ bankrotą, ir šito banko (Ūkio banko – aut.) veiklos sustabdymo ir tam tikros dalies bankroto atveju poveikis ekonomikai yra iš tikrųjų nykstamai mažas. Paskolų suteikimas rezidentams yra labai menkas, kad dėl tokio banko neveikimo čia kažkas galėtų ypatingai pasikeisti. Tarpbankiniai įsipareigojimai ŪB ir „Snoro“ nėra dideli. Nėra taip, kad vieno banko bankrotas paskui save nusitemptų kitą banką. Tai gali išprovokuoti indėlininkų neramumą, bet tikėtina, kad likvidumą užtikrins skandinavų bankai.

Tie visi plepesiai, kurie buvo per krizės įkarštį, kad skandinavų bankai, jei bus kokių problemų, savo dukterinių bankų Baltijos šalyse, negelbės, buvo paneigti daugybę kartų. Taigi, jokio ypatingo poveikio iš išorės žvelgiant į mūsų bankinę sistemą nebus“, - užtikrinta yra p. Šimonytė.

Ji taip pat stebėjosi, kad visą laiką akcentuojama, jog taip atsitiko su paskutiniu lietuvišku banku. Ponia Šimonytė pabrėžia, kad bankai yra verslas su valstybės garantiniu čekiu. Jie bet kada, patyrę nesėkmę, gali kreiptis į mokesčių mokėtojus ir sakyti, kad jiems nepasisekė.

„Ar nepasisekė iš tikrųjų, ar kažkas ypatingo atsitiko, nes bankui problemų sukelti nėra taip sudėtinga. Ar nepasisekė dėl aplaidumo, ar nusikalstamos veikos. Yra toks santykis banko su mokesčių mokėtojais. Natūralu, kad tokiai veiklai ir tie reikalavimai nėra tokie paprasti kaip kokiai eilinei įmonei, kuri kažką gamina arba teikia kažkokias paslaugas ir kurios bankrotas liečia tik ją ir jos kreditorius“, - apie bankų finansinę atsakomybę sakė p. Šimonytė.

Kuo Ūkio bankas skyrėsi nuo skandinavų

Paklausta, kokias mato pagrindines Ūkio banko valdymo problemas, p. Šimonytė kaip geros vadybos pavyzdį pateikė skandinaviškus bankus

„Aš manau, kad čia požiūrio reikalas. Nevisiškai normalus įprotis, bent jau skandinaviškoje bankininkystėje, naudoti banką savo paralelinių veiklų finansavimui. Ir tame dar nebūtų didelės problemos - pačiame finansavime, - bet aš įsivaizduoju, kad tame finansavime stokota ištiestosios rankos principo, t.y. rinkos sąlygų. Greičiausiai tokie patys projektai, kurie kreiptųsi finansavimo į kitus bankus, jo veikiausiai būtų negavę arba gavę kitomis sąlygomis. Dar tai sutampa su ekonomikos nuosmukiu, kada ir šiaip nekilnojamo turto vertės sumažėja. Natūralu, kad daugumai bankų pritrūksta kapitalo“, - nesistebėjo p. Šimonytė.

Akivaizdu, jei tie dalykai virsta nuostoliais mokesčių mokėtojams, tai yra permanentinė problema ir rinkos konjunktūra tikrai nepasitaisys, turto kainos tuoj pat nepadidės ir banko balansas nepasitaisys“, - kalbėjo buvusi finansų ministrė.

Jos nuomone, sunku prognozuoti, ar p. Romanovas atgaus kokią dalį savo investicijų. „Jeigu jo investicijos būtų ko nors vertos, tuomet nebūtų reikėję stabdyti banko veiklos“, - įsitikinusi p. Šimonytė.

Kitiems Ūkio banko akcininkams p. Šimonytė taip pat negali pasakyti nieko gero. Pasak jos, jei paaiškėtų, kad kažkiek turto užtenka ir akcininkų, kurie yra pačiame kreditorių eilės gale, reikalavimams, neverta tikėtis, kad jie bus patenkinti.

„Jei patenkinti reikalavimams lėšų užtektų, tai tokiu atveju bankas nebūtų nemokus“, - teigė finansininkė.

Viešai buvo įvardinta, kad Ūkio banke lėšų trūkumas siekia 1,1 mlrd. Lt, o tai viršija banko akcininkų nuosavybę.

Atsakomybę reikia įrodyti pinigais

Ponia Šimonytė abejoja, ar bankai pasimokys iš „Snoro“ banko bankroto ir Ūkio banko baigties. Pasak jos, kiekvienas bankas pasirenka savo taktiką.

„Jūs pažiūrėkite, kokius nuostolius 2009 m. pripažino bankinė sistema – tai buvo milijardai litų. Skandinavų bankininkai galėjo bandyti apsimetinėti ir sakyti, kad viskas bus gerai, turto kainos pradės augti, mes čia jokių atidėjinių nedarysime, nes mūsų motininės bendrovės nenori duoti kapitalo. Sėkmė, kad iš tikrųjų akcininkai jautė atsakomybę už savo dukterines bendroves visose Baltijos valstybėse – atsakomybė buvo įrodyta pinigais tada, kai į tuos bankus reikėjo įdėti papildomo kapitalo.

Patikėkite, iš savo patirties galiu pasakyti, spekuliacijų, kad tų dukterinių bendrovių niekas negelbės dėl finansinių problemų, buvo pakankamai. Tai buvo vertinama kaip papildoma Lietuvos rizika. Jei kuriam nors iš didžiųjų Lietuvos bankų būtų kilę problemų, tuomet Lietuvos skolinimasis ir skolinimosi kaina būtų buvusi net ne 9%, o 19% 2009 metais. Tačiau nieko tokio neįvyko. Kiti bankai į ciklo pasikeitimą sureagavo taip, kaip reikėjo sureaguoti – nors tai kainavo, jie juk taip pat toje pačioje aplinkoje veikia: kur reikėjo papildomo kapitalo pasitelkti, ten tai buvo padaryta“, - pasakojo p. Šimonytė.

„Kiti bankai, konkrečiai šitie, kuriuos žmonės kažkodėl vadina lietuviškais, jie pasirinko kitą taktiką, bet akivaizdu, kad ekonomikos ciklas nepersivertė. Ūkis staiga nesužydėjo ir nekilnojamojo turto kainos nepradėjo stiebtis aukštyn, kad ta problema būtų dingusi“, - VŽ sakė buvusi finansų ministrė.