Seniai pastebėta, kad Vyriausybės gebėjimas bendrai veikti mažėja. Koaliciją sudarančios partijos vis labiau linkusios joms priskirtas ministerijas laikyti privačiomis valdomis, kurias jos tvarko taip, kaip kadaise feodalai valdė savo tėvonijas. Destruktyvios šio jėgos skaidymo pasekmės buvo itin akivaizdžios pernai per Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atleidimo melodramą, kai liberalcentristai akivaizdžiai ir atvirai nepaisė premjero Andriaus Kubiliaus norų bei nurodymų. Kai koalicijos yra trapios, partijos-narės jaučiasi galinčios daryti ką nori, nes, kai siekiama jas sudrausminti, jos gali grasinti pasitraukimu iš koalicijos.

Šiuo metu "darbiečiai" ir "tvarkiečiai" daugiausia dėmesio skiria partijų jungimuisi bei tarpusavio santykių derinimui. Juodosios buhalterijos byla kaip Damoklo kardas kybo virš Darbo partijos ir jos vadovo Viktoro Uspaskicho, kuris akivaizdžiai nuogąstauja dėl savo likimo. LLRA atkakliai stumia savo reikalavimus, elgiasi, lyg ji būtų laimėjusi rinkimus. Tarp socialdemokratų matyti sumaišties. Ne tik svieto lygintojas sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis, bet ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius imasi reikšmingų sprendimų, jų nesuderinę su partijos kolegomis ir premjeru.
Tiksliai nežinau, kokiais sumetimais nuspręsta pakviesti LLRA į valdančiąją koaliciją, tačiau tai buvo sveikintina. Vyliausi, kad dalyvaudami Vyriausybės darbe ir priimdami sprendimus, kurie veikia visus Lietuvos gyventojus, LLRA politikai įgis didesnį atsakomybės jausmą, labiau bendradarbiaus su politikais lietuviais, pradės atsisakyti apgulties mentaliteto, polinkio visur matyti sąmoningą lenkų diskriminavimą. Ir iš etninės partijos pamažu taps normalia partija, siekiančia apginti margus savo rinkėjų interesus.

Viltis kol kas nepasiteisino. Nuo pat pirmų dienų nerimo kėlė LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio sprendimas neatsisakyti europarlamentaro mandato. Likdamas Europos Parlamente, jis iš dalies atsiribojo nuo Lietuvos politikos, neįsitraukė į konkretų darbą, liko laisvas kritikuoti, barti, mokyti, grasinti ir t. t. V.Tomaševskis kalba ultimatumų kalba. Vasario viduryje jis pagrasino, kad LLRA gali pasitraukti iš koalicijos, jei Švietimo įstatymas ir lietuvių kalbos brandos egzamino taisyklės nebus greitai pakeistos. Netikėtai užkluptas premjeras aiškino, jog truputį "buvau šokiruotas jo tokiu pareiškimu ir manau, kad tai atrodė labiau kaip viešųjų ryšių akcija".

Kai kurie LLRA reikalavimai yra pagrįsti, esama keistinų dalykų su tautinėmis mažumomis susijusiuose įstatymuose. Bet LLRA forsuoja reikalus, negalvodama apie galimas neigiamas pasekmes, jei bus sukurtas įspūdis, kad lenkams pataikaujama net įstatymų sąskaita. Grupė Seimo konservatorių ir liberalų kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydami ištirti, ar švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pakeista lietuvių kalbos brandos egzamino programa, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijai, Švietimo įstatymui. Žiniasklaidoje mirgėte mirga straipsnių apie itin sudėtingą lietuviškų mokyklų padėtį Punske, apie tai, kad Lenkijoje per dešimtmetį uždaryta pusė lietuviškų mokyklų ir kad reikėtų uždaryti dar tris, jei Lietuvos Vyriausybė neskirtų lėšų. Penktadienį LLRA deleguotas kultūros viceministras Edvardas Trusevičius užsiminė, kad lenkų apgyvendintose vietovėse būtų galima ne tik ant namų kabinti lenteles su gatvių pavadinimais dviem kalbomis, bet ir abiem kalbomis rašyti miestų pavadinimus. Tokiam žingsniui gal ir ateis laikas, bet dabar tai atsiduoda noru paerzinti ir paprovokuoti.

Seimo pirmininko Vydo Gedvilo pastabas apie tai, kad Amerika toli, o Rusija čia pat, kad iš Rusijos "perkame dujas, labai daug dujų ir elektrą, ir naftą", o "nuo Amerikos dujų neprisijungsime", iš pradžių buvo galima nurašyti kaip eilinį politinį nusišnekėjimą, Darbo partijos aplinkoje sklindančių nuvalkiotų klišių kartojimą. Bet jo susitikimas su "Rosatom" atstovais, pastangos nuslėpti jį ir pokalbių turinį verčia klausti, ar "Rosatom" atstovų sprendimą pameilinti Seimo pirmininką savo apsilankymu lėmė V.Gedvilo pastabos apie Rusijos artumą.

Regis, susitikimas nebuvo suderintas su Vyriausybe ir premjeru, nors jie atsakingi už energetikos projektus. Kaip įprasta, Algirdas Butkevičius reagavo flegmatiškai - "kalbėtis galima ir nematau čia tragedijos. Manau, kad ne iš blogos valios jis tai darė". Bet net Seimo pirmininkui reikia pagalvoti, su kuo kalbama ir apie ką. Nebuvo tragedijos, bet tragedijos išvengimas nėra tinkamiausias politiko veiksmų vertinimo matas. Verčiau klausti, ar susitikimas buvo Lietuvai naudingas, kokios jo galimos pasekmės, kokias išvadas padarys "Rosatom" ir kiti Rusijos energetikos gigantų vadovai. Pagaliau reikia prisiminti, kad kelias į pragarą grįstas gerais norais.

Praeitą savaitę Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas pažymėjo, kad priimant sprendimus dėl strateginių energetikos projektų negalima pamiršti Rusijos suinteresuotumo.

Vyriausybė turi teisę pergalvoti savo pirmtakės politiką, bet po kiek laiko reikia pradėti veikti. Naujoji Vyriausybė dirba jau tris mėnesius. Žinome, kaip LLRA norėtų pertvarkyti vietos lenkų padėtį. Nevisiškai aišku, kaip "darbiečiai" įsivaizduoja Rusijos vaidmenį Lietuvos energetikoje, bet veikiausiai jis yra gerokai didesnis, negu prezidentė ir opozicija įsivaizduoja. Laikas premjerui išsakyti Vyriausybės poziciją ir imtis priemonių ją įgyvendinti, o ne tik teisinti kolegų leptelėjimus, nes jie nėra piktavališki.