Prezidentė reabilituoja Kovo 11-osios eitynes

Audrius Bačiulis

www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2013-03-13

Jeigu tautiškai nusiteikęs jaunimas įsiklausys į prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžius, pasakytus jų adresu, ateityje jiems neturėtų kilti jokių kliūčių žygiuoti tiek Kauno Laisvės alėja per Vasario 16-ąją, tiek Vilniaus Gedimino prospektu per Kovo 11-ąją.

Nežinia, ar šiandieną, švenčiant nepriklausomybė atkūrimo 23-iąsias metines, Gedimino prospektu ar Pilies gatve vyks tautinio bei patriotinio jaunimo eitynės. Vilniaus savivaldybė, matyt, išsigandusi, kad kitaip nesugebės po kelių mėnesių neįleisti į miesto centrą gėjų eisenos, nurodė tradicinių Kovo 11-osios eitynių Gedimino prospektu organizatoriams šiemet kraustytis į kitą Neries krantą. Šie atsisakė, bet pažadėjo tarsi neorganizuotai pasivaikščioti su vėliavomis po Senamiestį ir Gedimino prospektą. Sprendimas suprantamas, bet rizikingas, nes neorganizuoti, policijos nelydimi pasivaikščiojimo dalyviai nesunkiai gali įsivelti į kokias nors provokacijas, kurias neabejotinai rengs kelintus metus su tautinio jaunimo demonstracija Kovo 11-ąją kovojantys įvairaus plauko kairieji radikalai. Jeigu jiems pavyks ir bent keletas tautinio jaunimo atstovų įsivels į kokį pasistumdymą, visas jų ligšiolinis įdirbis, siekiant sukurti teigiamą eitynių dalyvių įvaizdį, nueis veltui. Tai būtų didelė kairiųjų radikalų pergalė ir kartu labai rimtas tautinio jaunimo pralaimėjimas, ypač kad eitynių išvakarėse jie visiškai netikėtai sulaukė paramos iš pačios prezidentės Dalios Grybauskaitės.
Valstybės vadovė, duodama interviu portalui “Delfi”, atmetė lig šiol kairiųjų radikalų ir jiems prijaučiančios žiniasklaidos Kovo 11-osios eitynėms klijuotą „nacionalistinę“ etiketę ir pareiškė pati vadinanti jų dalyvius tautiniu jaunimu. Tai iš tiesų drąsus D.Grybauskaitės pareiškimas, nes nacionalistais Kovo 11-osios eitynių dalyvius vadindavo nuosaikesnieji jų kritikai, kai aršiausieji nesidrovėdavo išvadinti „skustagalviais“, „fašistais“, „naciais“ ir kitokiais kairiųjų ultrų mėgstamais tolerantiškais keiksmažodžiais (čia, žinoma, reikėtų pridurti, kad pats terminas „nacionalistinis“ savaime neturi jokių neigiamų sąsajų, o smerktinu žodžiu buvo paverstas sovietmečiu, kai visi privalėjome būti „proletariniai internacionalistai“). Eitynių dalyvius užtariantieji būdavo apklijuojami neigiamomis politinėmis etiketėmis, o valstybės pareigūnai kone prievartaujami ištarti nors kelis tautinį jaunimą smerkiančius žodžius.
Tad D. Grybauskaitės pasakymas, kad „jei tas tautinis jaunimas kalba apie patriotizmą, nežeidžia kitų piliečių ir nediskriminuoja jokiais lozungais, tai yra sveikintina“, turėjo trenkti kaip perkūnas iš giedro dangaus ne vien eitynių dalyviams. Prezidentė juos iš esmės politiškai reabilitavo, gerokai pritildydama visus kritikos balsus, bet kartu ir prisiėmė nemenką politinę riziką, jeigu patys eitynių dalyviai neįsiklausytų į antrąją jos pasisakymo dalį: „Šūkį „Lietuva – lietuviams“ vertinčiau atsargiai. Analogija daroma su panašiu Antrojo pasaulinio karo Vokietijos šūkiu, nukreiptu prieš žydų tautybės žmones. Tai labai nemaloni istorinė alegorija. Kiek žinau, yra dar antra šio šūkio dalis „Lietuviai – Lietuvai“. Jų vietoje labiau naudočiau antrąją šūkio dalį, o ne pirmą.“
Tai labai taiklus ir reikalingas perspėjimas, nes viena pagrindinių Kovo 11-osios eitynių bėdų – dalies jos dalyvių pomėgis puoštis pseudonacine simbolika, daugiausia siekiant paerzinti etatinius kritikus iš kairiųjų stovyklos. Tačiau kartu tokie vaikėziški žaidimai duoda pagrindą kaltinti simpatijomis neonacizmui ir atbaido nuo dalyvavimo eitynėse tuos piliečius, kuriems svastiką primenantis pagoniškas ženklas siejasi ne su senovės baltais, o su vienu garsiai rėkavusiu nevykėliu, kuriam laikui atplėšusiu nuo Lietuvos Klaipėdą ir jos kraštą.
Kai matai, kad šių metų eitynėms jas rengianti Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga nusipaišė rankovės raištį, savo stilistika ir gotišku šriftu niekuo nesiskiriantį nuo tų, kokius ryšėjo nacių vermachto ir SS elitiniai daliniai, tai kyla vienintelė mintis: šitie idiotai netgi nežino, jog būtent Antano Smetonos vadovaujami tautininkai surengė pirmąjį Europoje nacių teismo procesą. Po tokios kvailystės LTJS vadas Julius Panka gali kiek nori aiškinti neturįs jokių simpatijų neonaciams ir vaikštantis kartu su savo organizacijos nariais pagerbti nacių nužudytų žydų į Panerių kapines – vis tiek niekas juo nepatikės.
Netgi trimis susipynusiomis liepsnelėmis paženklinta, iš prieškario atkeliavusi “Jaunosios Lietuvos” vėliava šiais laikais, deja, nebepataiko į vieną žingsnį su politine mada. Taip, buvo laikas, kai visoje Europoje politinės ir jaunimo organizacijos puošė savo vėliavas sukryžiuotomis strėlėmis, durklais, liepsnomis, o jų nariai avėjo aulinius batus ir dėvėjo kariško stiliaus kelnes. Bet toks stilius politikoje jau seniai išėjo iš mados, o jo tebesilaikantieji geriausiu atveju atrodo kaip naftalinu dvelkiančios senienos, nebeturinčios nieko bendra nei su tautos jaunyste, nei su Europa.
Lygiai ir klausantis tautinio bei patriotinio jaunimo vadų kalbų nepalieka mintis: ar jie tikrai tokie žiopli (bet visiškai į tokiu nepanašūs, kai kurie netgi akivaizdžiai protingi), ar sąmoningai daro viską, kad sunacintų, suantisemitintų ir taip sukompromituotų bei visiškai marginalizuotų tautinį ir patriotinį judėjimą?
Kad ir kaip ten būtų, visi tie pseudoneonaciniai žaidimėliai yra daug didesni tautinio jaunimo eitynių Kovo 11-ąją priešai nei kairieji ultros. Dėl to juos prezidentė ir perspėjo. Ar bus išgirsta?

Prezidentė iš esmės politiškai reabilitavo Kovo 11-osios eitynių dalyvius, gerokai pritildydama visus kritikos balsus, bet kartu ir prisiėmė nemenką politinę riziką.