Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo

11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvos

socialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškė

smerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“. Kame tokių

nuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį.

V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.

1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninės

organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios

organizacijos pirmininku. „Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančia

su SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – į

jos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvos

nepriklausomybę. Gal todėl jos nariai, tarp jų V.Adamkus, nesunkiai rasdavo kelią į SSRS ir į

pavergtą Lietuvą. Ne iš didelės naudos, o iš bėdos (rungėsi su A.Paulausku ir K.Prunskiene),

abejotinu teisėtumu (negyveno Lietuvoje) buvo išrinktas dviem kadencijom Lietuvos prezidentu.

Būdamas prezidentu neabejotiną palankumą rodė KGB rezervistams (Arvydui Pociui ir

kt), Rusijos pilietį, KGB karininką V. Jakuniną apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio

Gedimino Komandoro kryžiumi.

Socialdemokratų pasisakymu prieš patriotų eitynes, žinant jų bolševikines šaknis ir

įsismelkusį ideologinį paveldą, neturėtume stebėtis. Juk tautiškumą ne tik slopino, bet ir naikino

SSRS „bratsvo narodov“ (tautų brolybė), kur buvo pripažįstamas tik narod (liaudis), būtinai

sovietiška, kai visi turėjo vadintis tovariščiais (anot N.Berdiajevo, – niekingas naujadaras, kilęs

iš prekybinių santykių (tovar išč – prekių ieškotojas).

Ne buvusio prezidento ir socialdemokratų perauklėjimo dėlei (jų ausis ir akis

tebedengiančio raudono rūko šalinimas būtų bergždžias darbas), o palinkėjimui būsimųjų

patriotiškų eitynių dalyviams įsisąmoninti ir puoselėti tai, ką apie tautas ir tautiškumą bylojo

kitatautis, tapęs Lietuvos piliečiu, pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris.

Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretas

knygelėje ,,Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybių

galia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėra

tokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaip

mažos. Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūros

ir civilizacijos židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvo

daugiau nei 35 valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikia

energingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėra

galinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe,

individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.

Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodo

jų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentės

nori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybių

jungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką). Sienos

kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjų

pastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės. Trumpalaikiai

bismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tik

patvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominių

galių menkinimo sąskaita. J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliau

bus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar ,,geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimo

ir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinka

ir Čečėnijoje vykdančiai genocidą Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškai

žuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį.

Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų ir jų valstybių buvimas

įvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.

Mažos valstybės siela yra laisvė. Laisvės meilė tautą paskatina sukurti savo valstybę,

idant turėtų saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimo

pagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tik

laisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl jos

gyvybę aukoja. Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių kitų nedidelių

tautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigi

ir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinį

pasmerkimą.

Mažos valstybės pagrindas yra teisė. Teisė yra esminė Kūrėjo suteikta dovana žmogui,

todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijos

didumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja,

nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi,

nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisę

pralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.

Brangiausias mažos valstybės turtas yra kultūra. Kultūros plėtotei palankesnes

sąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti ir

išlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą ir

valdymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti.

Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzų

kultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažieji

pasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. O ir Europos kalbų šaknys glūdi

lietuvių kalboje.

Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslai

sudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais „dangoraižiais“, grandioziniais

fejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje, būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuvis

kitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, savitos kultūros raiška.

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje

nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei

davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Paradoksas: valstybė sukurta

tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, taip yra. Dėl pastarosios priežasties tautinės

valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus,

bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas. Pilietybė yra formali kategorija,

piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką.

Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. O kaip turime vertinti

kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu

tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą

tikėjimą, kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais,

savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia.

Tiek tautybė, tiek pilietybė yra vertybės, todėl tautiškumą reikia tausoti, puoselėti,

o pilietiškumą ugdyti. Valstybinių ir tautinių švenčių šventimas, dalyvavimas viešuose

šventiniuose renginiuose yra sveikintinas, tautiškumą ir pilietiškumą puoselėjantis ir tvirtinantis

reiškinys. Reiškinį stabdyti ar jam trukdyti gali tik Tautos ir Valstybės nedraugai.

Buvęs prezidentas Valdas Adamkus viešai iškoneveikė mūsų policiją, kodėl ši Kovo11-osios eitynes leido, neišvaikė, kodėl nesuėmė, nenubaudė? Pavymui valdančioji Lietuvossocialdemokratų partija pasisakė prieš nesankcionuotas eitynes Kovo 11-ąją ir pareiškėsmerkiantys „ultranacionalizmo ir demokratijos procesų pažeidimo apraiškas“. Kame tokiųnuostatų šaknys, reikėtų atsigręžti į pareiškėjų praeitį. 
V. Adamkus aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ – liberalios krypties išeivijos visuomeninėsorganizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šiosorganizacijos pirmininku. „Santaros-Šviesos“ veiklą užsienyje turėtume laikyti kolaboruojančiasu SSRS veikla, nes organizacijos veidas buvo atsuktas į sovietinę Lietuvą, o nugara – įjos nepriklausomybę; niekur nerasime organizacijos žodyne net užuominos apie Lietuvosnepriklausomybę. Gal todėl jos nariai, tarp jų V.Adamkus, nesunkiai rasdavo kelią į SSRS ir įpavergtą Lietuvą. Ne iš didelės naudos, o iš bėdos (rungėsi su A.Paulausku ir K.Prunskiene),abejotinu teisėtumu (negyveno Lietuvoje) buvo išrinktas dviem kadencijom Lietuvos prezidentu.Būdamas prezidentu neabejotiną palankumą rodė KGB rezervistams (Arvydui Pociui irkt), Rusijos pilietį, KGB karininką V. Jakuniną apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščioGedimino Komandoro kryžiumi.
Socialdemokratų pasisakymu prieš patriotų eitynes, žinant jų bolševikines šaknis irįsismelkusį ideologinį paveldą, neturėtume stebėtis. Juk tautiškumą ne tik slopino, bet ir naikinoSSRS „bratsvo narodov“ (tautų brolybė), kur buvo pripažįstamas tik narod (liaudis), būtinaisovietiška, kai visi turėjo vadintis tovariščiais (anot N.Berdiajevo, – niekingas naujadaras, kilęsiš prekybinių santykių (tovar išč – prekių ieškotojas).
Ne buvusio prezidento ir socialdemokratų perauklėjimo dėlei (jų ausis ir akistebedengiančio raudono rūko šalinimas būtų bergždžias darbas), o palinkėjimui būsimųjųpatriotiškų eitynių dalyviams įsisąmoninti ir puoselėti tai, ką apie tautas ir tautiškumą bylojokitatautis, tapęs Lietuvos piliečiu, pirmasis inteligentas Lietuvos kariuomenės savanoris.
Šveicarijos sūnus, didis Lietuvos patriotas ir pilietis profesorius Juozas Eretasknygelėje ,,Išeivijos klausimu“ (Roma, LKMA, 1974) vaizdžiai parodė, kad tautų ir jų valstybiųgalia ir reikšmė žmonijos istorijoje nėra proporcinga jų dydžiui, kad didžiosios valstybės nėratokios galingos ir reikšmingos kaip didelės, o mažosios nėra silpnos ir nereikšmingos kaipmažos. Visa Europa yra mažų erdvių žemynas ir jos yra pakankamai saugios, tikri kultūrosir civilizacijos židiniai. Po Pirmojo pasaulinio karo į vakarus nuo Maskvos Europoje buvodaugiau nei 35 valstybės, o į rytus iki Kinijos – tik viena, tačiau Europa iki šiol pasaulį veikiaenergingiau, negu visi kontinentai kartu, o kultūriniu atžvilgiu yra didinga, nors fiziškai nėragalinga. Ji yra mažųjų valstybių tėvynė. Europietis labiau rūpinasi kokybe, o ne kiekybe,individualumu. Jis, anot J. Ereto, mieliau nori būti liesu vienetu priekyje, negu storu nuliu po jo.
Pagrindinis didžiųjų valstybių silpnumo požymis yra jų trapumas. Šią silpnybę parodojų vengimas geografiškai tiesiogiai suartėti su kitomis didžiosiomis, tarp savęs ir konkurentėsnori turėti saugos zonas – buferines valstybes (todėl Rusija taip priešinosi Baltijos valstybiųjungimuisi į euroatlantines struktūras, dabar siekia daryti įtaką per ekonomiką). Sienos
kivirčų, valstybinių konfliktų, pažeidžiamumo baimė lydi visas didžiąsias valstybes. Didžiųjųpastangos tapti galingomis neatitinka milžiniškų aukų, kurias patiria konkurentės. Trumpalaikiaibismarkinės ir hitlerinės Vokietijos, Japonijos, carinės Rusijos ir Sovietų Sąjungos iškilimai tikpatvirtina minimą didžiųjų trapumą, laikinumą, netikrą spindesį savo kultūros ir ekonominiųgalių menkinimo sąskaita. J. Ereto žodžiais tariant, turint galvoje, kad didieji anksčiau ar vėliaubus išstumti iš savo jėgos pozicijų, jie turėtų dar ,,geruose laikuose“ susilaikyti nuo skriaudimoir apstumdymo tų, į kurių tarpą jie neišvengiamai patys pateks. Toks įspėjimas šiandien tinkair Čečėnijoje vykdančiai genocidą Rusijai, kuri jau dabar turėtų apverkti ne tik beprasmiškaižuvusius dešimtis tūkstančių savo karių, bet ir pragaištingą savo valstybės ateitį.
Įsigilinę į J. Ereto pastebėjimus, matysime, kad mažųjų tautų ir jų valstybių buvimasįvairove ir grožiu praturtina pasaulį, todėl skriauda mažoms tautoms tampa skriauda visiems.
Mažos valstybės siela yra laisvė. Laisvės meilė tautą paskatina sukurti savo valstybę,idant turėtų saugią vietą, leidžiančią netrukdomai vystytis pagal savo prigimtį. Laisvės troškimopagimdyta toji valstybė ir tarnauja laisvei, užtikrina jos kūrėjų saugumą. Mažoji valstybė tiklaisve ir gali kompensuoti didžiųjų pranašumą ir galią, todėl ją taip vertina, ją puoselėja, dėl josgyvybę aukoja. Dėl laisvės į neišvengiamą žūtį ėjo tūkstančiai lietuvių, suomių kitų nedideliųtautų, į tokią žūtį šiandien eina čečėnai. Kadangi fizinis tautos naikinimas jos dvasios, taigiir laisvės troškimo, sunaikinti nepajėgus, tokia didžiųjų kova yra beprasmė, pelno visuotinįpasmerkimą.
Mažos valstybės pagrindas yra teisė. Teisė yra esminė Kūrėjo suteikta dovana žmogui,todėl jos negali paneigti joks žemiškas valdovas. Ji negali būti siejama su tautos ir teritorijosdidumu ar kitokiu didžiūno svoriu. Jei teisė nepripažįstama, žmogus ar tauta dėl jos kovoja,nes ji tvirtesnė ir už tvirčiausius teisės neigėjus. Jei kovojama atkakliai, teisė visuomet laimi,nes teisę žlugdanti jėga, kad ir kokia didelė būtų, yra trapi, o teisė – amžina. Jėgos prieš teisępralaimėjimų istorija tai nuolat patvirtina.
Brangiausias mažos valstybės turtas yra kultūra. Kultūros plėtotei palankesnessąlygas turi mažosios valstybės, nes didžiųjų siekiai užimti didesnes teritorijas, organizuoti irišlaikyti stipresnę gynybai ar puolimui kariuomenę, sudaryti sudėtingą administracinį aparatą irvaldymą jiems nepalieka vietos rūpesčiui kultūra; besiplėsdamos plokštumoje, jos negali pakilti.Kas sukaupta Ermitaže, Britų muziejuje ar Luvre, labiau atspindi ne rusų, anglų ar prancūzųkultūrą, o mažųjų, iš kurių tie kūriniai buvo gauti, nupirkti ar pagrobti. Ne didieji, o mažiejipasižymi moksle, garsėja reikšmingais atradimais ir išradimais. O ir Europos kalbų šaknys glūdilietuvių kalboje.
Mažosios tautos savita kultūra įdomios pasauliui, todėl bergždi mūsų veikėjų kėslaisudominti pasaulį kokiais gugenheimais, nykštukiniais „dangoraižiais“, grandioziniaisfejerverkais ar kerėpliškomis skulptūromis. Pasaulyje, būdamas lygiaverčiu žmogumi, lietuviskitataučiui įdomus lietuviškumo išskirtinumu, savitos kultūros raiška.
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyjenei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybeidavusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Paradoksas: valstybė sukurtatautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, taip yra. Dėl pastarosios priežasties tautinėsvalstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus,
bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas. Pilietybė yra formali kategorija,piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką.Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas. O kaip turime vertintikitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniutautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamątikėjimą, kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais,savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia.
Tiek tautybė, tiek pilietybė yra vertybės, todėl tautiškumą reikia tausoti, puoselėti,o pilietiškumą ugdyti. Valstybinių ir tautinių švenčių šventimas, dalyvavimas viešuosešventiniuose renginiuose yra sveikintinas, tautiškumą ir pilietiškumą puoselėjantis ir tvirtinantisreiškinys. Reiškinį stabdyti ar jam trukdyti gali tik Tautos ir Valstybės nedraugai.