Tačiau galima numanyti, kad Maskvos ranka veikia kai kurioms politinėms partijoms ir politikams, ekonomikai, institucijų sprendimams, žiniasklaidai bei viešajai opinijai. Dešinieji į tokius ženklus žvelgia jautriau, kairieji neretai apsimeta jos nematą. Bet gal Rusijai Lietuva neįdomi ir tariami jos veiksmai mūsų šalyje tėra fikcija?

Daugelis žmonių nujaučia, kad Rusija nėra palikusi Lietuvos visai be dėmesio. Galima įžvelgti, kaip stengiamasi Lietuvos procesus paveikti nematomais svertais, nors tikrų akivaizdžių įrodymų tam trūksta. Kas yra matęs viešai savo veikla besigiriantį Rusijos žvalgybos agentą? Taip pat nėra atskleistas nė vienas epizodas, kaip Rusijos slapti įgaliotiniai paperka atsakingą valdininką, žurnalistą ar politiką. Estijoje toks epizodas buvo užfiksuotas 2010 m. ir iškeltas į viešumą, kai Talino meras susitarė dėl 1,5 mln. eurų finansavimo iš Rusijos, trečdalį gaunant grynaisiais, kitus du vekseliais bei banko pavedimais.

Lietuvos valstybės saugumu besirūpinančios tarnybos, deja, veikia labai mįslingai, o apie jų veiklos efektyvumą visuomenė neturi jokios informacijos. Yra ne vienas atvejis, kai Rusijos įtaka yra labai logiškai įžvelgiama, tačiau nėra jokių viešai žinomų specialiųjų tarnybų reakcijos. Tarpukario Lietuvos Respublikos specialiųjų tarnybų veikla buvo nepalyginamai rezultatyvesnė.

Antai abejonių kelia Darbo partijos juodojoje buhalterijoje minimi finansiniai srautai, žaliųjų finansavimas iš rusiško verslo įmonių, „Nukem“ sabotažas Ignalinos AE, stebėtinai panaši protestų prieš skalūnų dujų gavybą eiga Lietuvoje, Bulgarijoje ir Ukrainoje, nesuprantamas „Gazprom“ dosnumas dujų tarpininkams ir t.t. Štai vos sutarus dėl nuolaidų už dujas iš „Gazprom“, viena didžiausių Lietuvos teršėjų „Achema“ užsidegė noru šimtatūkstantinėmis sumomis paremti su Linu Balsiu siejamas žaliųjų organizacijas, o ta parama buvo panaudota su įkarščiu juodinant nuosavos Lietuvos atominės elektrinės idėją. Ar čia tik sutapimas?

Rusijos veiklos įrodymai

Norint suprasti, ar tikrai Rusija neabejinga Lietuvai, reiktų žvilgtelėti į ją pačią ir atsakyti į klausimą, o kodėl jie nepalieka mūsų ramybėje?

Mūsų kaimynai visuose savo dokumentuose ir strategijose deklaruoja, kad domisi Lietuva ir laiko ją savo įtakos objektu. Galima išskirti tris to priežastis: geografinė-istorinė, ekonominė ir Rusijos vidaus politika.

Rusija tiesiogiai į Lietuvos reikalus pradėjo kištis nuo XVII a. vidurio, kai tapo aišku, kad dominuojanti regiono valstybė jau nebe smunkanti Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kylanti Maskva. Nuo to laiko Rusija visada vienaip ar kitaip siekė pajungti Lietuvą ir Lenkiją, o ilgainiui šią praktiką perkėlė į kitas kaimynes. Kremliusvisais laikais siekė aplink save turėti įtakos zoną ir dėl to labai pyksta dėl bet kokių jos kaimynių bandymų stiprinti ryšius su Vakarais. Toks geopolitinis Rusijos interesas dominuoti Baltijos valstybėse yra esminė jos politika mūsų atžvilgiu.

Lietuva nėra didelė šalis ir nėra labai turtinga, tačiau tarpvalstybinė prekyba siekia 40 mlrd. litų, 8 mlrd. litų Lietuva sumoka už energetinius resursus, tai visgi pinigai, kurie domina Rusiją.

Ekonomiškai naudinga Lietuvai neleisti ištrūkti iš ekonominės priklausomybės, nes iš to galima gerai uždirbti. Ne paskutinėje vietoje ir atskirų asmenų bei žinybų suinteresuotumas, kad Rusija vykdytų operacijas Lietuvoje, nes kai viskas slapta, užmaskuota, lengva pasisavinti stambias sumas ir likti nepastebėtam.

Ir pats svarbiausias motyvas, kodėl Kremlius veikia Lietuvoje, yra tos šalies vidaus politika. Nors Rusija dėl savo išteklių galėtų būti turtinga ir laiminga, tačiau silpna neišsivysčiusi pilietinė visuomenė kenčia nuo daugybės socialinių problemų, pirmiausia - autoritarizmo. Jau nuo senovės laikų žinoma, kad norint sutelkti visuomenę, reikia ją gąsdinti išorės priešais. Rusijos valdovai iki šiol taiko šią strategiją. Maskva turi konfliktų beveik su visomis savo kaimynėmis, pradedant Norvegija ir veikla Arkties vandenyne, Suomija, Baltijos valstybėmis, Ukraina, Kaukazu, Kazachstanu ir baigiant Japonija su Kurilų salomis.

Yra ir dar gausybė papildomų konfliktų su kitais „blogiečiais“, pirmiausia, JAV ir NATO. Pačios Rusijos politikų keliama nepasitikėjimo ir įtampos atmosfera ne tik pateisina didžiulę kariuomenę (kuri taip pat yra korupcijos lizdas), bet ir leidžia tarsi žnyplėse išlaikyti rusų visuomenę dirbtinėje frustracijoje, nukreipiant jos dėmesį nuo savo pačių problemų. O kad tai ypač efektyviai nukreipia dėmesį, matėme II pasaulinio karo metais, kai Reicho invazijos akivaizdoje milijonus žmonių nužudęs Stalinas tapo didvyriu.

Taigi Lietuva yra ne tik Rusijos geopolitinių žaidimų objektas, bet ir mažas, tačiau svarbus sraigtelis Rusijos kovoje su savo pačios baubais. Kol Rusija nesugebės išsivaduoti iš savo istorijos, kol netaps laisva nuo savo pačios haliucinacijų, tol Lietuvoje jausime jos įtaką. Ir tik nuo mūsų pačių aštraus bei kritiško požiūrio priklauso, ar sugebėsime pastebėti Rusijos įtaką, ją suvaldyti ir nuo jos apsisaugoti.