Trypčiojanti Lietuvos valdžia - džiaugsmas Maskvai ir Minskui

www.lrytas.lt Mečys Laurinkus 2013-03-23

Premjeras A. Butkevičius Rusijos verslo žurnalui RBK objektyviai ir sąžiningai teigdamas, kad „Mes nesirengiame galutinai atsisakyti atominės elektrinės statybos, bet ir neskubėsime“, vis dėlto pasakė tai, ką V. Putinas ir A. Lukašenka norėjo išgirsti.

Šių metų kovo 15 dieną Rusija suteikė Baltarusijai dviejų milijardų dolerių kreditą, o Astravo atominės elektrinės statybos greitinimas buvo vienas iš susitikimo Sankt Peterburge dienotvarkės klausimų. Kad Lietuva nebeskuba su savuoju atominės projektu, 50 kilometrų nuo Vilniaus statomos atominės elektrinės projekto iniciatoriams yra gera žinia.

Pirmąjį Astravo AE bloką numatyta užbaigti 2017 m., kitą – 2018 m. A. Kubiliaus vyriausybė buvo įsitikinusi, kad tokie tempai, o ir pati idėja, yra iliuzija, politinis triukas. Deja, statybos vyksta ir Baltarusija gal būt turi tam lėšų daugiau, negu manoma. Mūsų autoritarinė kaimynė jau yra gavusi Kinijos 16 milijardų dolerių kreditą, kurie numatyti ir energetiniams projektams. Be Baltarusijos Rusija planuoja statyti atomines elektrines dar mažiausiai septyniose valstybėse.

Todėl sumanymai Baltarusijoje ir Kaliningrade yra daugiau negu realūs. Akivaizdi ir Rusijos energetinės politikos sėkmė. Tai V. Putino ir asmeninis nuopelnas. Jis labai talentingai pasinaudojo visomis Lietuvos energetinės politikos klaidomis.

Kai pradėjusi uždaryti blogąją atominę elektrinę Lietuva pradėjo svajoti vietoj jos pasistatyti geresnę, Rusija dar neplanavo atominių elektrinių nei Kaliningrade, nei juo labiau Baltarusijoje. Manau, kad Maskvos politikai buvo šiek tiek nustebę dėl ambicingų Lietuvos ketinimų brangų projektą ręsti ant nacionalinio verslo pamatų.

Galbūt Rusija ir nustebo, užtat Lietuvos politinis elitas ne juokais susijaudino – juk tas, kas valdys elektrinę, turės didžiausią įtaką ir politikams. Mūšis dėl LEO.LT skaidrumo, o iš tikrųjų, dėl galimos politinės įtakos, buvo nuožmus ir jis pasibaigė visišku nacionalinių ambicijų žlugimu.

Atominę elektrinę Lietuvoje gali statyti tik ne ji pati. Dar neišsivadėjus lietuvių politikų savęs naikinimo dūmams Rusija griebė jautį už ragų – vienas po kito radosi net du, Kaliningrado ir Baltarusijos, sumanymai perimti regione energetinę iniciatyvą. Ir abu šiuos projektus iki šios dienos kuruoja V. Putinas.

D. Medvedevo vaidmuo šioje atominėje istorijoje buvo ir tebėra gerokai kuklesnis. Tuo tarpu mūsų valstybėje naujos atominės elektrinės idėją ištiko visiška nesėkmė.

Dabartinė Vyriausybė laukia mokslininkų išvadų. Po to, kai jau pasikviestas investuotojas. Tai - abiejų valdžių brokas. Dešimtys energetikos ekspertų dar prieš svajones apie LEO.LT privalėjo pateikti specialistų nuomones apie šiuolaikines atominės energetikos problemas ir tendencijas, kaip dabar, vis dėlto pavėluotai, daro akademikas J. Vilemas. Ir referendumo nebūtų buvę.

Savo žodį turėjo tarti ir geopolitinėmis problemomis besidomintys Seimo nariai. Ne vien Aplinkosaugos, bet ir Užsienio reikalų komitetas. Juk visi matome – Rusijai visiškai nė motais nei atominės energetikos perspektyvos, nei žaliųjų aimanos. Ji nusprendė Lietuvą energetiškai izoliuoti, užblokuoti atominių elektrinių tvirtovėmis ir kol kas šitas planas sekasi. Gal Lietuva ir galėtų, pradėjusi intensyviai puoselėti atsinaujinančių energijos rūšių politiką, nedalyvauti šiame Rusijos primestame žaidime, bet kol kas tokios pajėgios politinės jėgos nėra. Be to didelė nuomonių sklaida tarp pačių specialistų. Todėl premjeras ir aiškina – dar svarstysim, dar palauksim, bet kaip elgsimės - nežinia. Būtent tokio dvejojimo, ir pageidautina kuo ilgesnio, Rusijai tereikia.

Ryškėjanti nesėkmė su naujos atominės elektrinės idėja padėjo blogus pamatus ir kitiems panašiems sprendimams. Skalūninių dujų žvalgyba – ryškiausias pavyzdys. Lietuvoje jau plinta anekdotinis įsitikinimas, kad neverta kelti naujų idėjų, nes visuomenė priešinasi viskam.

Tačiau tai - mitas. Priešinamasi organizuotai. Deja, mūsų valstybėje nebėra kam tą nagrinėti. Nacionalinės televizijos diskusijų laidoje „Tautos aikštė“ racionaliai aiškinantiems net nebuvo įmanoma kalbėti – iš anksto trypiama kojomis. Organizuotas darbas. Bet ar ne patys politikai tokią situaciją sukūrė ir toliau tęsia tariamai chaotiško reagavimo prieš bet ką tradiciją. Štai toje pačioje televizijos laidoje aplinkos apsaugos ministro vaidmenyje atsidūręs V. Mazuronis, įtikinamai argumentuojantis bent jau pradinės skalūninių dujų žvalgybos naudą, betarpiškai susidūrė su jo paties ne taip jau seniai propaguotos „tiesioginės demokratijos“ vaisiais.

Nors jo partijos vadovas R. Paksas tokį tariamai demokratišką prieštaravimą kaip tik ir palaiko. Kam atstovauja R. Paksas? Koalicijos bendrai pozicijai? Žaliųjų partijai? Mokslininkų grupė pritarė skalūninių dujų žvalgybai, bet Seimo Aplinkos apsaugos ir ekonomikos komitetai – ne. Seimo nariai skundžiasi, kad iš posėdžių salės tribūnos savo neaiškias pozicijas pristatinėjo neaišku kam atstovaujantys piliečiai.

Bet kam tada Seimo pirmininkas? Manau, kas kam šitoje aiškiai iš kurios šalies kylančioje pasipriešinimo akcijoje atstovauja, žino ir Lietuvos premjeras. Tačiau kaip ir atominės energetikos atveju nesiryžtama aiškiau kalbėti.

O juk alternatyvių dujų paieškos Rusiją nervina labiau nei nauja Visagino jėgainė. Ir nuojauta šnibžda, kad Lietuvai ne tik nebus leista savas dujas, jei tokių esama, naudoti, bet net sužinoti apie tokią galimybę reikės nueiti kryžiaus kelius.