LLRA ypač sėkmingai pasirodė 2012 metų Seimo rinkimuose. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirma, anot politologės dr. Ainės Ramonaitės, teigiamą efektą turėjo susijungimas su Rusų aljansu, pritraukęs dalį rusų tautybės rinkėjų ir leidęs pirmą kartą istorijoje peržengti 5 proc. barjerą daugiamandatėje apygardoje (tai patvirtina ir rezultatai vienmandatėse apygardose, pavyzdžiui, LLRA atstovai pirmą kartą istorijoje pateko į antrąjį turą Vilniaus Šeškinės ir Justiniškių apygardose, nors anksčiau pralaimėdavo jau pirmajame ture). Antra, LLRA nuosekliai akcentavo tautinių mažumų švietimo, asmenvardžių ir vietovardžių problematiką, o partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis įsitvirtino kaip politikas, kurio viešoji nuomonė ir privatūs pareiškimai turėjo didelę įtaką formuojant Varšuvos poziciją Vilniaus atžvilgiu.

 

Šios partijos strategija, paremta tautinės mažumos padėties sugrėsminimu, skatino Lietuvos ir Lenkijos nesusikalbėjimą ir tarpusavio nepasitikėjimą. Kitaip tariant, LLRA stiprybė slypi Vilniaus regiono politinėje kontrolėje ir aktualių problemų iškėlime į politinės darbotvarkės viršų. Bet koks kompromisas ar pajudėjimas iš mirties taško grasintų idėjiškai ribotos partijos aktualumui bei priverstų kelti naujas kontraversiškas problemas bandant grįžti į dividendus kuriančią padėtį.
Vienas tokio veikimo padarinių – neadekvatūs mažumų problematikos Lietuvoje ir Latvijoje vertinimo skirtumai, dvejopi standartai vertinant tautinių mažumų padėtį Lietuvoje. Pavyzdžiui, Latvijoje negalimi vietovardžių pavadinimai ne valstybine kalba, tačiau pavardžių įrašymo atitinkamais rašmenimis asmens dokumentuose modelis toks pats, kaip ir siūlytas, bet LLRA atmestas Lietuvoje, o 10 tūkstančių lenkų tenka vos viena mokykla (Lietuvoje – beveik keturiskart daugiau). Nepaisant to, Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis laikė tai pavyzdiniu modeliu ir dar sykį sukritikavo Lietuvą.

Siekiant keisti dvišalių santykių su Lenkija foną, po Seimo rinkimų naujoji centro kairės dauguma išreiškė ketinimą „perkrauti“ santykius su artimiausiais kaimynais. Galima interpretuoti, jog šio žingsnio tikslas – atkabinti LLRA nuo Varšuvos arba bent jau apriboti LLRA galimybes būti tuo veikėju, kurio pareiga pasakyti, kada santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos gali būti geri. Tai reiškia, jog „perkrovimo“ politikos tikslas – atkurti pasitikėjimą informacija, kuri išsakoma tarpvalstybinių susitikimų metu bei abiejų šalių žiniasklaidoje, bei taip lokalizuoti užsienio politikos retoriką lėmusią regioninę partiją dėl vidaus politinio gyvenimo. LLRA į bandymą išjudinti status quo atsakė sukomplikuodama padėtį ir grasindama palikti valdančiąją koaliciją, tačiau tiek Lenkijos, tiek Lietuvos spaudoje tai įvykių fone palaikyta nepagrįstu žingsniu, kurio netrukus buvo atsisakyta.

Nepaisant to, kad atšilimo iniciatyva – sveikintina, kyla pagrįstų abejonių dėl jos įgyvendinamumo. Problemos sprendimo raktas vis dar slypi LLRA partijoje, o įtakingas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis net ir santykių „perkrovimo“ perspektyvoje ją laiko „geriausiai pasaulyje organizuota lenkų mažuma“, „sektinu pavyzdžiu lenkams Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kitur“, be to, pripažįsta laukiantis, kol ji „politinio proceso Lietuvoje pagrindu pasieks tai, ką nori pasiekti“. Jam pritaria ir prezidentas B. Komorowskis, LLRA sėkmę rinkimuose laikantis visos Lenkijos pergale.

Tokia pozicija beveik nepalieka galimybių tikėtis, kad Lietuvos vadovams pavyks nuosekliai ginti pasirinktą strategiją, kuri ilgainiui leistų perimti iniciatyvą iš LLRA. Tam galima rasti mažiausiai kelias priežastis: pirma, Vilniaus kraštas po nepriklausomybės atkūrimo atsidūrė centrinės valdžios prioritetų sąrašo dugne, o tai sukėlė ekonominį ir socialinį atsilikimą, lėmusį tai, kad gyventojai iki šiol neturi politinės alternatyvos; antra, bet koks Lietuvos mėginimas keisti status quo reikalauja plataus politikų sutarimo (klausimo perkėlimo į viršpartinį ir viršasmenybinį lygmenį. Kitaip tariant, Lietuvos vadovų pozicija išlieka fragmentuota, stokojanti nuoseklumo, todėl negebanti pasiūlyti alternatyvos LLRA.

Neturint aiškios strategijos ir neatlikus namų darbų, vienašališkas bandymas atšildyti santykius nežada aiškaus rezultato ir grasina Vilnių politiškai užspeisti į kampą. To požymiai – Lenkijos reakcija į atšilimo retoriką, pabrėžianti, kad postūmiai įmanomi tik įgyvendinus anksčiau keltus reikalavimus. Iš esmės tai gali reikšti, kad nebuvo pajudėta iš mirties taško, nes Varšuvos pozicija nesikeičia, o LLRA padėtis nesusvyruoja.

Ką rodo vengrų tautinės mažumos Rumunijoje pavyzdys?

Lenkijos pasirinktas „Didžiosios Lenkijos didžiųjų Europos valstybių koncerte“ modelis leido tautinių mažumų klausimui iškilti į užsienio politikos darbotvarkę ir net daryti įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Kita vertus, ši padėtis nėra unikali, anaiptol: vengrų tautinės mažumos padėtis ir raida po 1989-ųjų revoliucijos Rumunijoje parodo valstybės darbo su diaspora galimybes, o kai kuriuos Vengrijos politikos elementus Lenkija vėliau atkartoja ir juos pritaiko.

Po 1989-ųjų revoliucijos Rumunijai pradėjus žengti demokratijos keliu, vengrų tautinės mažumos klausimas tapo tiek vidaus, tiek ir užsienio politikos dalis. Aukštas Vengrijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Zsoltas Nemethas, pernai komentuodamas vengrų mažumos reikalavimus, klausimą įvardijo „pagrindiniu dvišalių santykių su Rumunija elementu“.

2011 metų duomenimis, Rumunijoje buvo 1,2 milijono vengrų tautybės piliečių, kurie sudarė 6,5 proc. visų gyventojų. Daugiau nei 90 proc. jų gyvena istorinėse Transilvanijos žemėse, kai kuriose apygardose jie sudaro net 75–85 proc. vietos gyventojų.

Vengrijos valdžios spaudimu ir vengrų tautinės mažumos Rumunijoje veikimu pamažu plečiamos jų teisės: 1990 m. buvo išplėsta tautinių mažumų švietimo sistema savo kalba (tai vyksta iki šiol, pavyzdžiui, vengrų kalba atsiranda vis daugiau programų universitetuose, o 2001-aisiais įsteigtas Vengrijos vyriausybės išlaikomas vengrų universitetas Transilvanijoje), 2003 metais gausiai tautinių mažumų apgyvendintose teritorijose teismuose bei administraciniuose organuose leista vartoti savo kalbą.

2001 metais Vengrijos vyriausybės sprendimu sukurta „vengro korta“, skirta vengrų, gyvenančių valstybėse kaimynėse, kalbai ir kultūrai išsaugoti, vien per pirmuosius metus ją įgyti kreipėsi beveik 35 proc. Rumunijos vengrų (analogiška „lenko korta“ atsirado keleriais metais vėliau). Pasiekta dar didesnių „nuolaidų“, pavyzdžiui, gausiai apgyvendintose teritorijose leistos dvikalbės gatvių pavadinimų lentelės. Paskutinis vengrų tautinės mažumos išsakytas siekis – per 20 metų vengrų kalbą įteisinti kaip oficialią regioninę kalbą gausiai apgyvendintose teritorijose. Vengrų demokratinis susivienijimas Rumunijoje (vengr. Uniunea Democrată Maghiară din România – UDMR) nuo 1996-ųjų reguliariai turi savo atstovus leidžiamojoje valdžioje, todėl galima daryti prielaidą, kad tai prisidėjo prie galimybės nuosekliai įgyvendinti aptartą reikalavimų įteisinimą.

Atsižvelgiant į tai, kad Lenkija yra linkusi atkartoti Vengrijos politinius sprendimus vengrų diasporos atžvilgiu, Vengrijos ir Rumunijos santykių ir vengrų tautinės mažumos gautos „nuolaidos“ leidžia prognozuoti ir galimą tolesnį Lietuvos ir Lenkijos santykių scenarijų. Lietuvoje gyvybingas mąstymas, kad įvykdžius LLRA keliamus reikalavimus, pavyks išspręsti ir vidaus politikos klausimą, ir sutvarkyti dvišalius santykius su Lenkija. Konkrečiau, teigiama, kad leidus asmenvardžius dokumentuose rašyti originalo kalba ir/arba gausiai apgyvendintose vietovėse naudoti dvikalbes gatvių žymėjimo lenteles, LLRA reikalavimai bus išpildyti ir problema išgrėsminta.
Vis dėlto Rumunijos vengrų pavyzdys rodo, kad įgyvendinus keliamus reikalavimus, atsiranda naujų. Vis didesnė kultūrinė autonomija kuria izoliuotos teritorijos įspūdį. Tyrimai rodo, kad 28 proc. vengrų tautinės mažumos Rumunijoje nekalba rumunų kalba, 37 proc. turi tik minimalius pagrindus. Akivaizdu, kad vis didesnių „nuolaidų“ suteikimas nepadeda integruoti vengrų į visuomenę bei kuria „autonomišką salą“. Todėl verta klausti, ar tokia mąstymo logika iš tiesų padės išspręsti lenkų tautinės mažumos problemas Lietuvoje?

Bet kokiu atveju būtina nuosekli, įvairius klausimus aprėpianti ir stabili Lietuvos strategija santykių su Lenkija atžvilgiu, kuri apimtų ir tautinių mažumų problematiką. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva ne tik paliko Vilniaus kraštą prioritetų sąrašo dugne, bet ir, keičiantis valdžioms, nesugebėjo suformuoti išliekamąją vertę turinčios politikos su Lenkija. O juk Lenkijos strateginė svarba Lietuvai reikalauja viršpartinio ir viršasmenybinio tikslų ir priemonių įgyvendinti nustatymo ir tęstinumo.