Kas lemia užsienio politiką?

Kęstutis Girnius Roberto Dačkaus nuotr.

www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2013-04-02

Sena patarlė byloja: „Per daug virėjų sugadina sriubą.“ Ar galima tą patį teigti apie užsienio politiką? Konstitucija ypatingus įgaliojimas suteikia prezidentui, kuris „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.“ Kaip matyti, svarus vaidmuo numatytas ir Vyriausybei. Negalima užmiršti Užsienio reikalų ministerijos, kuri ne kartą savarankiškai nustatė ar bent mėgino nustatyti užsienio politikos gaires. Ne visada pro pirštus buvo žiūrima į šitokias diplomatų pretenzijas. Vygandas Ušackas nederino savo veiksmų su prezidente Dalia Grybauskaite ir buvo priverstas atsistatydinti.

Per pirmąsias naujos Vyriausybės 100 dienų prezidentė plačiai nekomentavo nei užsienio, nei vidaus politikos. Nežinia, kiek ilgai tyla tęsis, nes prezidentės ir Vyriausybės požiūriai į santykius su kaimynais, ypač Rusija, skiriasi. Naujosios Vyriausybės programoje rašoma, kad būtinai reikia „perkrauti” Lietuvos ir Rusijos santykius, daugiau dėmesio sutelkiant ne praeičiai, o ateičiai. Prieš kelias savaites interviu Rusijos verslo žurnalui RBK premjeras patvirtino šias nuostatas, teigdamas, jog be santykių su Rusija „perkrovimo jau neapsieisime.“ „Esu įsitikinęs, kad lietuviai ir rusai neturi šalintis vieni kitų… Lietuva turi viską, kad išnaudotų savo geopolitinę padėtį ir padėtų tolesniam ES suartėjimui su Rytų kaimynais, pirmiausia su Rusija.“

Butkevičius pasižymi noru įtikti savo pašnekovams, sakyti tai, ką jie nori girdėti. Vis tiek ausį rėžia jo tvirtinimas, jog pirmiausia reikia skatinti suartėjimą su Rusija, o ne kitais Rytų kaimynais. Rytų partnerystės programa, kuriai Lietuva skiria ypatingą reikšmę, neduos didesnių rezultatų, jei programos narės, nuoširdžiai siekiančios glaudesnių santykių su ES, nustumiamos į antrą planą. Prezidentė kitaip vertina padėtį negu premjeras. Kovo 15 d. ji sakė, kad, darant nuolaidas Rusijai, negalima pamiršti ES Rytų partnerystės šalių, visų pirma Ukrainos. Ji neskirs pirmenybės Rusijai.

Per tą patį susitikimą su žiniasklaida prezidentė netiesiogiai kalbėjo apie perkrovimą, bet visiškai kitokį negu įsivaizduoja premjeras. „Visi puikiai supranta, kad turime reikalą su Putino Rusija, o ne šiaip Rusija, puikiai supranta, kad iliuzijų apie tokią Rusiją tikrai turėti nereikia.“ Pasak prezidentės, pagaliau kitos Europos šalys atsisako ankstesnių iliuzijų ir pradeda matyti Rusiją, kokia ji tikrai yra, būtent tokia, kokią Lietuva seniai ją vaizduoja. ES ir Rusijos bendradarbiavimas bus abipusiai naudingas, tik kai jis bus paremtas savitarpio pagarba ir kai nebus daromos vienašališkos nuolaidos.

Galima ginčytis, ar prezidentė tiksliai apibūdino kitų ES šalių požiūrį į Rusiją, bet jos pozicija yra aiški. Santykių gerėjimas yra Maskvos rankose. Kai Kremlius laikys Lietuvą lygiaverte partnere, santykiai pasuks į gerąją pusę. Bet tik tada. Akivaizdu ir tai, kad prezidentė neketina daryti tokių nuolaidų, kokias neseniai minėjo Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas. Esą ES turėtų sušvelninti Trečiojo energijos paketo nuostatas dėl dujų tiekimo ES teritorijoje ir vertikaliai integruotų kompanijų.

Matyti, kad premjeras nederina savo pozicijos su Užsienio reikalų ministru. Kovo viduryje Linas Linkevičius kalbėjo panašiai kaip prezidentė. ES turi laikytis savo principų, ypač vertinant žmogaus teisių padėtį Rusijoje, ir reikalauti, kad Maskva vykdytų savo įsipareigojimus Pasaulio prekybos organizacijai ir laikytųsi ES taisyklių, tiekdama energijos išteklius. Kiekvienu atveju prezidentė lems Lietuvos politiką Rusijos atžvilgiu, o premjeras liks stebėtoju.

Aukščiausiame lygyje nederinama ir politika Lenkijos atžvilgiu. Linkevičius Varšuvoje atsiprašė, nepasitaręs nei su prezidente, nei su premjeru. Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) priklauso valdančiajai koalicijai ir energingai, net agresyviai, stumia lenkų mažumos reikalus. To negalėtų daryti be kitų partnerių principinio pritarimo, nors kai kurie LLRA pasisakymai nemaloniai nustebino premjerą. Vyriausybė stengiasi gerinti santykius, nors pati turbūt nežino kokių žingsnių ar nuolaidų ji pasiryžusi padaryti, siekdama Lenkijos malonės.

Prezidentė skeptiškiau nusiteikusi. Ji kelis kartus demonstratyviai atmetė kvietimą vykti į Varšuvą, vasarą pareiškė, kad „geriau kai kuriuose santykiuose daryti tam tikrą pauzę nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma“. Rudenį jos patarėja paaiškino, kad pauzė skirta ceremoniniams susitikimams ir visada pritariama „darbiniams aukščiausio lygio susitikimams.” Duodama suprasti, kad tu darbinių susitikimų ne itin daug.

Negalima lyginti Lenkijos su Rusija. Lenkija yra NATO sąjungininkė, ES partnerė, strategiškai svarbus ir nepakeičiamas energetinis tiltas į Europą. Su ja intensyviai bendraujama, tad būtų naudinga, jei bendravimas būtų draugiškas.

Savo atsiprašymu Linkevičius nieko nelaimėjo, nes Lenkija nelinkusi pripažinti Lietuvos gerų norų. Prieš kelias savaites užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pasakė, kad „viliamės, kad opiausių klausimų, tarp jų dėl lenkų mažumos Lietuvoje teisių sprendimas padės lengviau įgyvendinti dvišalius projektus, įskaitant naujas kelių, geležinkelių ir energetikos jungtis.“ Šį teiginį galima dvejopai suprasti. Pirma, beveik kaip šantažą. Atseit, nepatenkinus lenkų mažumos reikalavimų, dvišaliai projektai bus vilkinami. Antra, kaip banalią tiesą. Esą pašalinus pagrindinius nesutarimus, lengviau bus galima spręsti kitas problemas.

Nors Butkevičius nepritarė atsiprašymui ir kritiškai vertino naujausią Sikorskio pasisakymą, jis pasiryžęs tenkinti Lenkijos norus, ką rodo kontroversiški planai lengvinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą nelietuviams mokiniams.

Prezidentė, o ne Linkevičius ar premjeras, lems Lietuvos politiką. Jai rūpi, kad Lietuvos pirmininkavimas ES būtų sėkmingas. Nesiliaujantys ginčai su lenkais kenkia šioms pastangoms, o santykių pagerinimas būtų reikšmingas ir pastebimas laimėjimas. Jei Lenkija pripažintų Lietuvos žingsnius ir juos pasveikintų be išlygų, prezidentė veikiausiai atitinkamai reaguotų.