Žinoma, daugiausia įvairiausių vertinimų sulaukė pono Linkevičiaus apgailestavimas, kad mes, Lenkijos valdžiai prisižadėję leisti Lietuvos lenkams savo pavardes rašyti originalo kalba, to taip ir nepadarėme. Šįkart šį gestą ir Vilniaus–Varšuvos santykius norėčiau palikti nuošalėje, juolab kad apie tai kalbėta bei diskutuota gana daug.

Manau, pernelyg mažai kalbama apie tai, ką ministras nuveikė pakeliui iš Varšuvos namo per susitikimus su Lenkijos lietuvių bendruomene.

Esu ne kartą minėjęs, kad mane stebina, glumina ir verčia raudonuoti visų Lietuvos valdžių požiūris į mūsų tautiečius Lenkijoje. Bendraudamas su Suvalkų krašto lietuviais visą laiką jaučiu jų nuoskaudą. Kai reikia kokiam ministrui, Seimo viršūnėje esantiems vadovams pademonstruoti savo susirūpinimą ir patriotizmą, stabtelėjama Seinuose ar Punske, papietaujama (beje, dažniausiai už bendruomenės lėšas), dar kartą patvirtinama, kad problemos Lietuvai žinomos ir kad bus sprendžiamos, tačiau pasiekus Varšuvą jos stebuklingai pamirštamos.

Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje daug politikų apsidžiaugtų, jei Lenkijoje būtų uždarytos visos lietuviškos mokyklos, kad po keliasdešimties metų tik lietuviški vietovardžiai primintų, jog čia lietuvių gyventa. Nereikėtų niekur stabčioti pakeliui į Varšuvą, kurioje galima būtų diskutuoti apie visiems malonius dalykus. Gal todėl dauguma aukštų Lietuvos pareigūnų apsilankymų pas tautiečius Lenkijoje sulaukia kritikos.

Štai Irena Gasperavičiūtė, Lenkijos lietuvių žurnalo „Aušra“ vyriausioji redaktorė, taip apibūdina ministro L.Linkevičiaus stabtelėjimą Suvalkų krašte:

„Po susitikimo kilo labai daug minčių. Viena iš jų – kad ministras turėjo galimybę važiuoti ir pravažiuoti pro Seinus čia nesustodamas. Tai būtų buvę naudingiau ir mums, Lenkijos lietuviams, ir pačiam svečiui. Buvo jaučiama, kad jis iš anksto esąs nuteiktas arba nusiteikęs priešiškai čia gyvenančios bendruomenės atžvilgiu.“

Neteko dalyvauti šiuose susitikimuose, tačiau iš kelių žmonių girdėjau, kad ministro pajuokavimai apie tai, jog Lenkijos lietuviams reikia mokytis iš Lietuvos lenkų ir labiau spausti valdžią švietimo klausimais, nesulaukė pritarimo.

O kaip sulauks, jei ponas Linkevičius išskubėjo vakarieniauti su Seinų miesto burmistru Janu Kapu bei Seinų apskrities viršininku Andžejumi Šturgulevskiu. Į vakarienę nebuvo pakviesti nei Seinų ir Punsko valsčių viršaičiai, nei koks kitas lietuvių bendruomenės narys.

Manau, po tokios vakarienės ir ponas Kapas, ir ponas Šturgulevskis buvo patenkinti ne tik jarubių minkštumu ir deserto saldumu. Jiems buvo pasiųstas aiškus signalas, kad savo darže gali tvarkytis kaip nori, oficialusis Vilnius akivaizdžiai parodė savo prioritetus.

Nenoriu kaltinti ministro L.Linkevičiaus, per darbų gausybę klaidų galima pridaryti ne vieną, juolab kad ne ministras tvarko savo vizitų programą. Tačiau manau, kad kai kas Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje ar Lietuvos ambasadoje Varšuvoje ir konsulate Seinuose namų darbų neatliko. Kadangi tai ne pirmas kartas, ministras turėtų atkreipti į tai dėmesį.

O tautiečiams Lenkijoje siūlau paprastą testą Lietuvos pareigūnų nuoširdumui įvertinti. Jei bendraudami su Lenkijos kolegomis jie nė žodžiu neužsimena apie padėtį Berznyko kapinėse (primenu, kad ten akivaizdžiai tyčiojamasi iš Lietuvos savanorių kapų), vadinasi, Seinuose vakarieniaus tik su ponu Kapu ir ponu Šturgulevskiu. O mūsų tautiečiai liks už durų.