Į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovus kandidatuojantis V.Landsbergis pristatė savo programą, aiškino, kodėl yra nepatenkintas dabartine partijos veikla, siūlė TS-LKD vertybinio atsinaujinimo gaires.

Tai bene pirmas kartas, kai kandidatas į partijos pirmininkus rengė masinį susitikimą, stengdamasis sutelkti kuo daugiau savo rėmėjų, skatinti jų entuziazmą.

 Remiantis žiniasklaidos pranešimais, susirinko apie 800 žmonių, taigi salė buvo pustuštė. Vis dėlto toks sumanymas - sveikintinas žingsnis, nebūdingas Lietuvos politinėms partijoms. Jos nerengia didelių susitikimų su rinkėjais net Seimo ar prezidento rinkimų išvakarėse.

 

Rinkimai Lietuvoje yra nuobodūs, net ir patiems kandidatams. Kartais susidaro įspūdis, kad rinkimų kampaniją stengiamasi dirbtinai riboti. Vengiama renginių, kurie mobilizuotų rėmėjus, padarytų juos aktyviais kampanijos dalyviais, ne vien pasyviais stebėtojais. 2008 metais į Lietuvą atvažiavę užsieniečiai būtų nepastebėję, kad šalyje vyksta Seimo rinkimų kampanija, jeigu jų žvilgsnių nebūtų atsitiktinai patraukę į užkampį nukišti stendai, papuošti kandidatų plakatais. Pernykštė Seimo rinkimų kampanija buvo gyvesnė. Tik nesuprantu, kodėl didžiausių Lietuvos partijų vadovai sutiko aštuonis sekmadienio vakarus iš eilės dalyvauti "Lietuvos ryto" televizijos rengiamuose debatuose, užuot bent dalį to laiko skyrę susitikimams su rinkėjais, lankymuisi kaimuose ir miesteliuose.

Kontrastas su JAV akivaizdus. Ten rinkimų kampanija yra didžioji demokratijos šventė, į kurią įsitraukia milijonai žmonių. Rinkimai mėnesių mėnesius dominuoja viešajame gyvenime. Kandidatai dalyvauja šimtuose, net tūkstančiuose susitikimų su rinkėjais, savo planus aiškina ir daugiatūkstantinei miniai, ir keliems pensininkams senelių prieglaudoje.

Susitikimas Kauno halėje - žingsnis vakarietiškos politinės kampanijos link, mėginimas kreiptis į žmonių širdis ir jausmus ne tik rinkimų dieną. Tikiu, kad V.Landsbergio sprendimas rengti susitikimą su visuomene taps pavyzdžiu kitoms politinėms partijoms, o toks bendravimas su rinkėjais virs įprastu, ne išskirtiniu kaip dabar, politiniu reiškiniu. Kiti du kandidatai į TS-LKD pirmininkus - Andrius Kubilius ir Valentinas Stundys - aktyviai važinėja po rajonus, kalbasi su partijos skyrių nariais, kitaip tariant, nesėdi sudėję rankų. Tačiau tokia veikla yra įprasta, ja užsiima visų politinių organizacijų atstovai.
Tiesioginis kreipimasis į partijos kolegas yra įmanomas ir reikšmingas dėl to, kad prieš kelerius metus konservatoriai įvedė visuotinius TS-LKD pirmininko rinkimus. Ne partijos prezidiumas ar centro komitetas, ne suvažiavimo delegatai, ne privačiame bute į vakarėlį susirinkę pateptieji sprendžia, kas taps vadovu. Tai daro narių visuma.

Tiesioginiai partijos pirmininko rinkimai turi ir pranašumų, ir pavojų. Barackas Obama nebūtų tapęs Demokratų partijos kandidatu į prezidentus, jei paprasti partijos nariai nebūtų tarę lemiamo žodžio. Hillary Clinton rėmė tradiciniai partijos vadovai, ji buvo sukaupusi milžinišką sumą pinigų, turėjo geriausius ir brangiausius patarėjus-ekspertus. Tačiau B.Obama išjudino demokratus, uždegė juos savo entuziazmu. Johnas Kennedy taip pat tapo prezidentu dėl to, kad pirmiausia laimėjo paprastų partijos narių pasitikėjimą ir tik tada - partijos šulų. Šie jį laikė pernelyg jaunu, per mažai patyrusiu, per mažai nuopelnų turinčiu politiku. Be to, J.Kennedy buvo katalikas. Daugelis protestantų manė, jog katalikas teiks pirmenybę popiežiaus nurodymams, o ne JAV Konstitucijai ar interesams.

Tačiau esama ir pavojų, kad po aštrios rinkimų kampanijos liks nuoskaudų. Pralaimėjusieji gali nesusitaikyti su padėtimi, daugiau energijos skirti tolesniam tarpusavio santykių aiškinimuisi, o ne kovai su kitomis partijomis, būti pasyvūs per kitus Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimus. Turėjau tokių nuogąstavimų, kai prieš dvejus metus tuometė Seimo pirmininkė Irena Degutienė metė iššūkį A.Kubiliui ir siekė vadovauti partijai. Ji sulaukė didelio palaikymo, surinko daugiau kaip 45 proc. balsų. Bet po partijos pirmininko rinkimų nebuvo jokių rietenų. I.Degutienė ir jos rėmėjai nuosekliai dirbo TS-LKD naudai, taip pat nenukentėjo dėl mėginimo perimti partijos vairą.

Yra kitas pavojus - kad pirmininku arba kandidatu į kurį nors postą išrenkamas partijos numylėtinis, kurio platesnė visuomenė nemėgsta. Tokiu atveju partija gali nukentėti. Per pastaruosius JAV Kongreso rinkimus radikalūs respublikonai išrinko panašiai nusiteikusius partijos kolegas kandidatais į Senatą, bet šie pralaimėjo, nes jų kovingumas atgrasė daugumą piliečių. Pastaruoju metu konservatoriams sekasi patraukti daug išsilavinusio jaunimo. Vargu ar jie balsuos už TS-LKD, jei partijai nebevadovaus A.Kubilius.

Tiesioginiai partijos lyderio rinkimai, kurių rezultatai negali būti žinomi iš anksto, Lietuvos politiniame gyvenime yra naujas reiškinys. Neįsivaizduojama, kad Rolandas Paksas arba Viktoras Uspaskichas nesėkmingai kandidatuotų į savo partijų pirmininkus. Juk jie sukūrė šias partijas, jos yra pavaldžios lyderiams, priešintis jų vadovavimui reikštų išdavystę. Algirdas Brazauskas buvo vienvaldis Lietuvos demokratinės darbo partijos, o vėliau - Socialdemokratų partijos vadas. Vien mintis mesti jam iššūkį būtų buvusi tolygi šventvagystei. Prisiminkime, kad per 2000 metų Seimo rinkimus kairiųjų koalicija net pasivadino jo vardu - A.Brazausko socialdemokratine koalicija. V.Landsbergis iki 2003-iųjų, kol ėjo konservatorių vadovo pareigas, taip pat buvo neginčijamas savo partijos vadovas.

Nežinia, kaip baigsis konservatorių pirmininko rinkimai, bet jų demokratiškumas yra pavyzdys kitoms partijoms. Svarbu ir tai, kad tokie susitikimai kaip šeštadieninis Kauno halėje taptų įprastu rinkimų kampanijos reiškiniu.