Evgenios Levin nuotr.

Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo kalba, pasakyta birželio 3 d. Seime minint Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dvidešimtpenkmetį.

Jėzus Kristus Naujajame Testamente pateikia sugretinimą: “Į ką panaši Dievo karalystė, ir su kuo man ją palyginti? Ji panaši į garstyčios grūdą, kurį ėmė žmogus ir pasėjo savo darže. Jis išaugo į medelį, ir padangių sparnuočiai susisuko lizdus jo šakose“. (Lk 13, 18–19). Panašiai nuaidėjo Sąjūdžio metu daina apie gegutę, kuri klevelyje įsitaisiusi čiulbėjo, o jos širdelėje – visa Lietuva. Kur gi sėkla tai skambiai dainelei, jei ne pirmame posme: „Balnokit, broliai žirgus“ ir „Paduok, sesute, kardą”. Gegutės širdies daina kyla iš Tėvynės meilės sėklos, pasodintos brolio ir sesers širdyse – tai meilė, teikianti drąsos stoti į kovą. Taip ir Dievo Karalystė prasideda nuo smulkaus grūdelio mūsų širdyje.

Minint Sąjūdžio 25-metį pirmiausiai verta žvelgti, kur buvo pasodintos tos sėklos, kurios davė tokį didžiulį derlių – Lietuvos Nepriklausomybę. Jas pirmiausiai turime regėti partizanų, rezistencinių kovų dalyvių sudėtose aukose. Tremtinių ir kalinių, kuriems nenusviro rankos sunkiausiomis sąlygomis, ištvermė taip pat liudija gilų jėgų šaltinį. Tūkstančiai žmonių, lenkdami nugaras komunistinei sistemai, namuose, artimoje aplinkoje stengėsi išsaugoti pamaldumą ir atmintį apie kitokį, laisvą gyvenimą, šventes, tradicijas.

Net išeivijoje, kurioje man pačiam teko augti, žmonių neabejingumas Dievui ir Tėvynės laisvei persmelkė mūsų tėvų gyvenimus, o ir mano bei mano draugų jaunystę. Sąjūdžiui prasidėjus Lietuvos ir išeivijos jaunimas užmezgė glaudesnius bendradarbiavimo ryšius – pirmiausia 1989 m. susitikta Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, o iš ten kartu pervažiuota ir tesiama Lietuvoje. Tas solidarumas siekiant bendro tikslo buvo ne tik Lietuvoje, bet lietuvių tarpe visame pasaulyje.

Pasipriešinimas okupacijai, kuris reiškėsi Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bei kitų pogrindinių leidinių rengimu, užtikrino jungtį žmogaus ir tėvynės laisvės kovoje. Lietuvoje leidžiama, o už jos ribų verčiama į kitas kalbas informacija pasiekė ir apšvietė įvairias tautas apie žmonių ir Bažnyčios padėtį. Mažesni ar didesni pasipriešinimo aktai turėjo paralelę už Lietuvos ribų, kur buvo organizuojamos demonstracijos, politiškai veikiama, kad Lietuvos valstybė ir lietuvių tautos likimas nebūtų užmirštas pasaulinių galiūnų interesų sūkuryje.
Brolystės ir atsidavimo tėvynės laisvei sėkla, kuri ištvėrė ilgus penkis okupacijos dešimtmečius, buvo pasėta jaunose širdyse, beveik visur – šeimose.

Rezistentai, išėję ginti Tėvynės, buvo suformuoti savo šeimose bei ikikarinės formalios ir neformalios švietimo sistemos, kuri meilę Dievui ir Tėvynei aktyviai skiepijo. Mylėti Dievą ir savo Tėvynę – šis priesakas okupuotoje Lietuvoje dažnai buvo perduodama slapta, irgi dažniausiai šeimose, kurios skiepijo priešnuodžius nuo sovietinės politinės indoktrinacijos. Išeivių jaunimas perėmė savo tėvų į svetimus kraštus atsivežtą meilę tėvynei ir pasitikėjimą Dievu, kuris išvedė juos per sunkumus ir nelaimes.

Sąjūdis davė daug gerų vaisių, bet nesugebėjo išgydyti visų tautai padarytų žaizdų. Komunistinės santvarkos pasekmės, deja, dar lieka mūsų gyvenime, nors daug padaryta per pastaruosius 25 metus. Visuomenę tebelaiko pavergę savižudybių, skyrybų, abortų, alkoholizmo epidemijos ir jų padariniai; mus alina
neskaidrumo, kyšininkavimo, nesąžiningumo šmėklos. Daugelis piliečių jau balsavo savo kojomis, išvykdami ieškoti materialios laimės kitur. Tai, palyginus su minėtomis problemomis, ne pats blogiausias dalykas, jeigu juose glūdi ta pati sėkla – Dievo ir Tėvynės meilės, – kuri skatins progai pasitaikius sugrįžti ir toliau kurti mūsų Lietuvą. Mums, kaip dabartiniams piliečiams, o ypač jaunimui, tenka iššūkis sutvirtinti valstybės gyvenimo pamatus.

Mes turime dėti visas pastangas sodinti ištikimybės Dievui ir Tėvynei sėklas piliečių širdyse, idant skleistųsi meilė šiam kraštui ir jo žmonėms. Turime diegti solidarumo principą, idant būtų siekiama bendrojo gėrio visiems piliečiams. Turime kurti bendruomenes, kuriose gerbiamas kiekvienas žmogus, branginimas kiekvienas Lietuvos pilietis ir kiekvienas lietuvis, kur jis begyventų.

Kurdami demokratišką, atvirą visuomenę turime būti apdairūs ir nepasiduoti iš šalies peršamiems pseudo-mokymams – tokius dalykus jau matėme kitomis formomis ir jiems atsispyrėme Sąjūdžio laikais. Tada mums sakė: netrukdykite Gorbačiovo reformoms, Jūs pakenksite abipusiai naudingiems dalykams, – bet Sąjūdis suprato, kad tos reformos neatitinka tiesos ir neveda į laisvę. Panašiai šiandien raginant priimti bendrus europinius dokumentus ar programas operuojama svarbiomis tolerancijos ir žmogaus teisių sąvokomis, tačiau kai kurių siūlymų tikslas yra ne pagarba asmeniui, o subtilus siekimas primesti žmogaus prigimčiai svetimą ideologiją.

Vis gausiau matome su europiniu „prekės ženklu“ mus pasiekiančių teisės produktų, ardančių pamatą, iš kurio kilo Sąjūdis ir kuris yra mūsų tautos gyvybinė atrama. Bandydami teisiniais Trojos arkliais įsiskverbti į mūsų įstatymų sistemą, jie pirmiausia įvairiais būdais mėgina susilpninti šeimos institutą – Lietuvos branduolį, kurį pati mūsų Konstitucija pristato kaip visuomenės ir tautos pagrindą. Tai daroma piršte peršant konvencijas ir deklaracijas, kurios ištrina skirtumą tarp vyro ir moters, tarp tėvo ir motinos, tyliai diegia genderizmo sąvokas. Antai Vilniaus savivaldybė vaikų priėmimo į darželį anketoje jau nurodo, kad yra Tėvas I ir Tėvas II. Prisidengus vaikų ar moterų teisių gynimu stengiamasi sumenkinti abiejų tėvų skirtingą, bet vienodai svarbų vaidmenį šeimoje ir šeimos autonomiją.

Juvenalinės justicijos kaip neva visuotinės civilizuotos praktikos vardu siekiama apriboti tėvo ir motinos teises auklėti savo vaikus. Žinoma, smurtas prieš vaiką yra neleistinas, tačiau artėjama prie kraštutinumo, kai pakartotinis raginimas susitvarkyti savo kambarį, padaryti namų darbus imamas laikyti psichologiniu smurtu, dėl kurio tėvai gali būti baudžiami. Jei valstybė imasi tokiu mastu kištis į vaikų auklėjimą, ar neatsitiks taip, kad pagarbos savo kraštui, jo simboliams diegimas, religinis ugdymas pagal šeimos tradicijas ateityje bus priskirtas psichologinio smurto atvejui?

Juk krikščionybė, apie kurią viešumoje vis pasirodo vertinimų, paimtų iš sovietinių ateizmo vadovėlių, šiuo metu yra labiausiai persekiojama religija pasaulyje! Europos Sąjungoje, kuriai priklausydami nuoširdžiai didžiuojamės, gausėja sprendimų, apribojančių žmonių laisvę gyventi ir veikti pagal savo įsitikinimus. Jau tenka aukščiausio rango Europos teismuose diskutuoti dėl kryžių kabinimo ir kalėdinių prakartėlių įrengimo viešose vietose. Aiškus polinkis izoliuoti tikinčiuosius ir jų religines praktikas asmeninėje, privačioje aplinkoje, o juk kitokiais metodais tą patį darė sovietinė sistema. Ačiū Dievui, šiuo metu Lietuvoje tikėjimo laisvės padėtis yra gera, bet europinės tendencijos verčia saugoti tai, kas anksčiau išsaugojo mūsų tautą.

Prieš 25 metus buvo atliktas nemažas švietimo darbas primenant iškraipytus bei nutylėtus istorinius faktus, komunistų partijos nusikaltimus prieš žmoniškumą, kultūrai, gamtai ir gyvenamajai aplinkai padarytas žaizdas. Taip ir šiandien grėsmes mūsų tautai būtina šalinti bendromis švietimo pastangomis. Reikia drąsiai ir plačiai aiškinti, kad abortas žalingas ne tik negimusiai gyvybei, bet ir motinos dvasinei, psichologinei ir fizinei sveikatai; kad piktnaudžiavimas alkoholiu, taigi ir jo reklama yra kenksminga asmeniui ir šeimos bei visuomenės gerovei; kad neugdoma, kartais net pašiepiama meilė Dievui ir Tėvynei mūsų šeimose ir mokyklose paliks kraštą be pasiryžėlių gynėjų ištikus nelaimei. Tai akivaizdūs dalykai.

Sąjūdis prieš 25 metus pašaukė asmenybes stoti ir drąsiai vesti tautą. Tad šis minėjimas teprimena mums, kad Lietuvai ir šiandien ne mažiau reikia tų, kurie nesiekdami sau naudos stotų į darbą Tėvynės labui, kurie rūpintųsi, kad įstatymai klotų pagrindą sėkmingai valstybės raidai ateityje ir šiandienos žmonių gerovei. Išmokime pamokas iš mūsų garbingos istorijos – dėkime visas pastangas užtikrinti religijos laisvę, puoselėti šeimą ir jos autonomiją, ugdyti Tėvynės meilę.