Svarbu
Registracija
Lietuva tarp Maskvos ir Varšuvos interesų
Alvydas MEDALINSKAS |
2013-06-04 06:00 |
Šiomis dienomis, kai minimas Sąjūdžio 25-metis, daug kalbama apie įvairius Lietuvos vidaus gyvenimo aspektus kaip apie Sąjūdžio viziją. Bet Sąjūdis turėjo ir išorės santykių viziją, kur glaudūs santykiai su Lenkijos "Solidarumo" judėjimo nariais ar Rusijos demokratais buvo labai svarbūs. Deja, šiandien ne tik iš Maskvos, bet ir iš Varšuvos kai kurių politinių sluoksnių papūtė labai nedraugiški vėjai.
Iki Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio atėjimo į valdžią tai buvo sunku net įsivaizduoti. Tada Lenkija vadinta strategine Lietuvos partnere. Dėl šios partnerystės, dėl bendrų regiono interesų, pirmiausia nukreiptų į bandymus priartinti prie Vakarų tokias ir mums svarbias šalis kaip Ukrainą ar Baltarusiją, Lietuvos politikai, diplomatai apgaudinėjo save bandydami įtikėti patys ir įtikinti kitus, kad turi reikalų su tikra partnere. Dabar sunku prisipažinti klydus.
Užmerktos akys prieš tai, ką Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) darė su Pietryčių Lietuva, vis labiau versdama ją savo politikos ir kitos valstybės įtakos forpostu. Tą patį Lenkija darė Ukrainoje ir Baltarusijoje. O mes ir kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės manėme, kad Varšuva siekė priartinti jas prie Vakarų demokratinių šalių bendrijos. Darė ir tai. Bet regionuose, kurie tarpukariu buvo užimti Lenkijos, ši politika yra derinama su lenkinimu, tam pasitelkiant tiek lenko kortą, tiek Katalikų bažnyčią.
Lenkijos politikai, kai kurie įtakingi šios šalies kunigai tvirtina taip kovojantys su galima Rusijos įtaka regione. O su kieno įtaka kovojama Pietryčių Lietuvoje?
Ar Varšuvos politikai pagalvoja, kad kai kurių jų agresyvi politika Lietuvos atžvilgiu, noras mūsų valstybei komanduoti, nurodinėti kaip tik gali pastūmėti vis labiau sutrikusius mūsų žmones didesnio palankumo Rusijai link, juoba kad ši rodo vis gražesnį veidą. Energetikos milžinas "Gazprom" tvirtina suprantantis Lietuvos žmonių vargus dėl didelių dujų kainų ir yra pasiryžęs jas sumažinti, o Kremliui artimas politologas Sergejus Markovas neseniai pareiškė, kad Rusija supranta R.Sikorskio daromą žalą Lietuvai. Betrūksta tik ištiestos rankos padėti.
Keista, kad susiklostė situacija, kai reikia lyginti Varšuvos ir Maskvos politiką. Manipuliuojant dujų kainomis, investicijomis, užtvaromis kai kurių šalių prekėms patekti į didelę Rusijos rinką, žingsnis po žingsnio atkuriama imperija, prie kurios siūloma jungtis ne tik Baltarusijai, bet ir Ukrainai bei Moldovai. Pastarosios šalys norėtų prisidėti prie ES, bet ten jų nelabai kas leidžia. Net ir Lietuva nesiūlo.
Ukraina jau pareiškė esanti pasirengusi stebėtojos teisėmis prisidėti prie Muitų sąjungos. Dar laukia Eurazijos sąjungos projektas. Taigi kuriama tiek ekonominė, tiek politinė sąjunga. Neabejoju, kad jai sutvirtėjus į ją bus imtos vilioti ir Baltijos valstybės, naudojantis mūsų šalyje būsiančiu nusivylimu dėl ES. Dabar ta kita sąjunga gali būti pasiūlyta kaip užuovėja nuo "negerų lenkų".
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Varšuva pasmerkė autonomininkų veiksmus Pietryčių Lietuvoje ir teigė, kad tai esą ne jos, o Kremliaus politikos vaisius. Panašus kaip Padniestrė Moldovoje ar bandymai kurti rusakalbius darinius Rytų Estijoje ir Rytų Latvijoje. Pietryčių Lietuvoje panašius junginius kūrė lenkais save vadinantys asmenys, bet Varšuva ir Vilnius suprato, jog tai yra sovietizuoti lenkai.
Tomis dienomis Vilnius ir Varšuva buvo tikri sąjungininkai, tokie galėtų būti ir dabar. Deja, situacija kita. Tarp LLRA narių yra ir buvusių autonomininkų, kurie, matyt, nusprendė pasiūlyti paslaugas naujam šeimininkui - radikaliems lenkų politikams, panašiems į R.Sikorskį. Todėl negirdime LLRA veiksmų pasmerkimo iš Varšuvos.
O Lietuvoje trys politinės partijos priėmė LLRA į valdančiąją koaliciją, lyg be jos negalėtų išsiversti. Priėmusios jos nebekreipia jokio dėmesio į lenkinimo politikos pasekmes Pietryčių Lietuvoje ir Lenkijoje, pačios yra pasirengusios vykdyti LLRA užgaidas. Tad ar gali Lietuvos valdžia reikalauti, kad Varšuva nesikištų į Lietuvos gyvenimą Pietryčių Lietuvoje, o gal net principingai įvertinti LLRA veiksmus kaip kenkiančius dviejų valstybių ir dviejų tautų - lietuvių ir lenkų - santykiams? Juk dėl jų ne vienas žmogus Lietuvoje gali pamanyti, kad blogi yra lenkai ir Lenkija. Tai būtų didžiulė klaida, nes tarp lenkų yra daug padorių žmonių, kurie gerbia Lietuvą ir lietuvius. Juk Sąjūdžio metu ir lietuviai, susidūrę su Kremliumi, sugebėjo suprasti, kad blogi ne rusai.
Kol iš Varšuvos negirdėti atsiribojimo ir LLRA veiksmų pasmerkimo, Lietuvai tenka suprasti, kad vėl atsiduriame tarp dviejų įtakos centrų: Maskvos ir Varšuvos. O Lenkijos politikoje atsiranda tarpukario imperinės politikos bruožų. Kaip atsvarą tam svarbu intensyvinti santykius su Baltijos šalimis. Juos Sąjūdžio metais palaikėme labai glaudžiai, o paskui pamiršome. Estijos prezidento oficialusis vizitas į Lietuvą buvo labai laiku.