Apvertimai

Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną keistą tendenciją, ryškėjančią viešose diskusijose aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais, kuriuos bandoma sureguliuoti naujais įstatymais bei jų pataisomis. Šią tendenciją galima palyginti su bandymu statyti namą aukštyn kojomis. Ji reiškiasi įvairiausiose sferose – nuo šeimos politikos iki viešųjų pirkimų. Tai absurdiški apvertimai, kai kuriamos įstatymų normos realybėje atsisuka prieš visuomenės gerovę.

Turbūt ryškiausias tokio apvertimo pavyzdys yra vadinamoji juvenalinė justicija. Norai tarsi ir geri – apsaugoti vaikus nuo smurto artimiausioje aplinkoje. Apie tokio smurto atvejus kone kasdien pasakoja kriminalinė kronika, ir negalime nepastebėti, kad vaikai labiausiai kenčia asocialioje aplinkoje, kuri yra tiesioginis tradicinės šeimos erozijos padarinys. Tačiau juvenalinės justicijos šalininkai, užuot bandę kovoti su asocialios gyvensenos priežastimis ir pasirūpinę tokios aplinkos gydymu, grąžinant žmonėms viltį, kad galima gyventi kitaip, užsimoja prieš visas šeimas, taip pat ir tas, kuriose manoma, kad vaikus reikia tinkamai paruošti gyvenimui ir, linkint jiems gero, auklėti griežtai. Žmonės, užauginę ir išleidę į gyvenimą vaikus, iš gyvos patirties gali pasakyti, kad meilė vaikams labai skiriasi nuo pataikavimo. Šio skirtumo, regis, neįžvelgia juvenalinės justicijos apologetai. Jiems atrodo, kad šeimos gyvenimui, tėvo ar motinos vaidmeniui, ruoštis nereikia – nors būtent dėl menko pasiruošimo tokiems gyvenimo iššūkiams ir kyla daugelis konfliktų šeimose, ir vaikų auklėjimo sunkumų.

Užuot stiprinus šeimą, kuri yra bet kokios valstybės pagrindas ( taip jos vaidmenį apibrėžia ir Lietuvos Konstitucija), siekiama minimalizuoti šeimos įtaką vaikams (visiškai kaip sovietmečiu) ir perduoti didžiąją dalį to rūpesčio abstrakčioms valstybės institucijoms. Žinome, kuo tai baigėsi – būtent dėl tos priežasties itin išsiplėtė asociali aplinka, dar ir šiandien vargstame su tuo palikimu. Tai, kad ištisos kartos nuo lopšelinukų augo ne šeimose, yra viena iš toli siekiančių priežasčių, kodėl tiek daug vaikų šiandien auga nepilnose šeimose. Šeimos erozijos priežasčių yra ir daugiau, tad šiandien svarbu jas analizuoti ir bent jau neprikurti naujų absurdiškų įstatymais. Svarbu ieškoti būdų deramai remti atsakingas ir pilnas šeimas ir kompensuoti vieno iš tėvų trūkumą vaikams, augantiems nepilnose šeimose. Tai – visuomenės solidarumo ir atsakomybės reikalas. Taip pat kaip ir atidumas sunkiai gyvenančioms šeimoms artimiausioje kaimynystėje.

Dar vienas pastebėjimas – šitų apverstų teisinių koncepcijų, įskaitant ir paramokslinę socialinės lyties sąvoką, šalininkai kone sutartinai šaukia apie grįžimą į viduramžius, kai vaikas buvo laikomas nuosavybe, o ne lygiateisiu piliečiu. Jiems turėčiau priminti, kad vaikas lygiateisiu piliečiu laikomas tik sulaukęs pilnametystės – iki tol už jo gerovę atsako tėvai, tėvams tenka ir atsakomybė už jo prasižengimus (pavyzdžiui, baudos už paauglio vandališkus veiksmus). Tai, kad žodis „viduramžiai“ vartojamas kone kaip keiksmažodis, išduoda pirmiausia gilią marksistinę indoktrinaciją, tad nieko keista, kad sovietinio smegenų prievartavimo aukos yra žymiai imlesnės ir naujoms liberalistinėms smegenų prievartavimo formoms. Pakanka palyginti viduramžių karus su masinėmis XX a. žudynėmis, ir jų įsivaizdavimas apie „tamsiuosius viduramžius“ gali pasirodyti, švelniai tariant, nevisiškai adekvatus.

Trumpai aukščiau aptarto apvertimo esmė tokia – silpnindami šeimos pozicijas įstatymais, nesumažiname smurto artimoje aplinkoje. Pagrindinė tokio smurto priežastis – dvasinis skurdas, o jis įveikiamas tik ilgalaikėmis ir kryptingomis pastangomis, kuriose šioks toks vaidmuo tenka ir valstybės institucijoms – bet vien juo pasikliauti nebūtų racionalu.

Yra ir daugiau panašių absurdiškų apvertimų, atsiradusių, pavyzdžiui, bandant pažaboti korupciją, išvengti valstybei nuostolingo valdininkų veikimo, viešųjų ir privačių interesų supainiojimo – taigi, iš gerų, teisingų paskatų. Bet kažkodėl vis dar neišgyvendintas populiarus lietuviškas biznis – padaryti valstybei nuostolių už milijoną, kad įsidėtum į kišenę šimtą tūkstančių.

O kas suskaičiuos realius nuostolius valstybei, kylančius iš ydingo viešųjų pirkimų kriterijaus, pagal kurį formaliai laimėti turi pigiausias pasiūlymas. Kita vertus – jei laimi ne pigiausias – tai koks? Čia klausimas darosi sudėtingesnis, nes vertinti reikia jau pasiūlymo kokybę, o tam reikalingas specialių žinių turintis ir, svarbiausia, sąžiningas ekspertas. Atrodo paprasta – bet kaip garantuoti sąžiningą eksperto darbą? Ir vėl atsiremiam į tai, kad didžiausių bėdų priežastys – kultūrinės. Gebėjimas įvertinti kokybę ir kainos adekvatumą jau yra aukštesnės bendrosios kultūros rezultatas, kaip ir supratimas, kad pasitikėjimas ir geras vardas - neįkainojami.

Kitas pavyzdys – viešųjų ir privačių interesų skyrimo reikalavimas. Tarsi viskas suprantama ir motyvuota, paremta europine praktika ir teisės normomis. Bet formalus požiūris ir čia priveda prie absurdiško apvertimo. Tarkim, savo artimo giminaičio įmonei naudingą sprendimą pasirašo ne ministras, o jo pavaduotojas – ir tada jau viskas gerai? Ar pavaduotojas atskirtas nuo ministro stikline siena? O jeigu palankus sprendimas priimtas meilužių ar draugų valdomoms įmonėms? Tada jau išvis niekaip formaliai neprikibsi. Pavyzdžiui, Kristina nebuvo Brazauskienė, kai buvo privatizuojamas tada dar „Draugystės“ viešbutis. Ir papūskit... Kita vertus, juk norime kad bendruosius valstybės reikalus vis dėlto tvarkytų kompetentingi, veiklūs, profesionalūs ir padorūs žmonės. Tai pasakykim sau atvirai – ar sėkmingas, sąžiningas verslininkas, turintis verslu užsiimančių giminaičių, būdamas sveiko proto, ryšis viską mesti ir eiti keliems metams į tarnybą, kuri automatiškai reikš diskriminacines sąlygas visiems jo giminaičiams? Galima, žinoma, tuos barjerus apeiti, ir kai kas daugelį metų sėkmingai naudojasi įstatymų spragomis... Bet tada pamirškime apie sąžiningą ir nesavanaudišką valdininką...

Ypač ironiškai nuskambėjo prezidentės metinės ataskaitos pasigyrimai apie puikius FNTT veiklos rezultatus, nė žodžiu neužsimenant, kad pagrindus tiems pasiekimams padėjo du FNTT vadovai, kurie be jokio realaus pagrindo buvo išmesti iš tarnybos vien tam, kad neužbaigtų keleto tyrimų, kurių pasekmės būtų itin nemalonios asmenims, kuriais prezidentė kažkodėl ypač pasitiki.

Pirmalaikis ir valstybės vadovės džiūgavimas dėl realios teisėsaugos nepriklausomybės.

Sąžiningas, principingas ir profesionalus pareigūnas yra gyvybiškai svarbi valstybės pamato dalis – kaip ir šeima. Jis turėtų būti gerbiamas, o ne bauginamas susidorojimu, jei paklius į viršininko nemalonę. Už jo pasiaukojantį ir neretai rizikingą darbą turi būti deramai atlyginama. Kol kas praktika rodo, kad tokie pareigūnai mūsų politiniam elitui yra greičiau rakštis vienoje vietoje...

Bet kas tada svarbu mūsų politinei bendruomenei? Profesorius Vytautas Radžvilas sako, kad tokios kaip tik Lietuvoje ir nėra, nes pagrindinis jos bruožas būtų nesavanaudiškas veikimas, – todėl neturime ir normalios valstybės. Aš gal susilaikyčiau nuo tokio radikalumo, bet vis dėl to ir man kyla klausimas – ko gi siekia politikai, kuriems tautos valia pavesta rūpintis bendraisiais reikalais? Kokie tikslai, koks to mūsų visų jėgomis statomo rūmo kupolas, smailė – jei jau apsistosime prie valstybės kaip statinio modelio? Ar nepametėme iš akių siekiamybės, kad pradedame stumdyti pamatus? Jei žmogus nori, kad namuose būtų šviesu – renkasi didesnius langus; saugodamas šilumą, rūpinasi, kad tie langai būtų sandarūs... Taip ir įstatymai – turi kokį nors tikslą. Klausimas tik, ar tikslas, kuris viešai skelbiamas, sutampa su tikruoju vieno ar kito sprendimo tikslu. Tai, kad aukštuose kabinetuose priimamų sprendimų pasekmės kartais duoda priešingus visuomenės bendriesiems interesams rezultatus, rodo, kad tam tikro nesutapimo esama. Kartais politikų dėmesio centre atsiduria vienadieniai, grupiniai interesai, populiarumo siekis, perdėtas noras įtikti Briuseliui... Kartais tiesiog paklystama politinės konjunktūros labirintuose.

Ar norime, kad valstybės turtas būtų saugus? Ar vis dar norime energetinės nepriklausomybės? Ar norime, kad jos vaisius pajustų visi Lietuvos piliečiai, ne tik saujelė akcininkų? Ar tikrai rūpinamės, kad vaikams Lietuvoje būtų gera augti? O gal jau suabejojome, kad geriausia jiems augti mylinčioje šeimoje? O gal dalį savo augančių piliečių jau iš anksto nurašėme į nuostolius? Ar visa tai iš tiesų rūpi mūsų politikams? O gal sudėtingos įstatymų formuluotės tiesiogiai atspindi negebėjimą aiškiai mąstyti arba dar blogiau – paslėptus ir iš šalies primestus tikslus?

Manau, kad daugelio absurdiškų apvertimų būtų galima išvengti, jei, neklibindami pamatų, turėtume prieš akis aiškią viziją, tikslą , kurio verta siekti. O konkurencijos principą bent kartais imtų keisti bendradarbiavimas.