Nelaisvės metais turėjom svajonių ir sapnų. Turėjom net krepšinio svajonių komandą, kuri vos ištrūkusi iš faraono nelaisvės namų, įkalė pasauly trispalvę gairelę. Bet nūnai nevadiname jos mūsų tarybinių svajonių komanda. Sapnuodavom skanių dešrelių, geresnių už kanopas ir tešmenis, bet nežinau, kodėl jas dabar turėtume vadinti „tarybinėmis“ sapnų dešrelėmis.

Panašiai yra atsitikę su Sąjūdžiu. 

Jutome ir galvojome apie laisvės sąjūdį, bet iš pradžių urzgiančiam ir pykstančiam prižiūrėtojui numetėm „perestroikos“ kaulą. Tegul jis mano, kad tai judėjimas už pagerintą sovietiją, už jos kiauro laivo lopymą, o mes taip nemanėm. Tegu tik nesutrukdo mums nors iš pat pradžių. Darysim, kad būtų kitaip, negu sovietijoje. Kalbėjom ir veikėm kaip nepriklausomi žmonės, regėjom švintančią nepriklausomą šalį: Lietuvos valstybę! Neveltui italų žurnalas mus tuoj teisingai pavadino „Il movimento dėlgi independentisti di Lituania“.

Jeigu kas dabar norėtų mus, anuometinį Sąjūdį, vaizduoti kaip tarybinį judėjimą už perestroiką vis dar okupuotoje Lietuvoje, tai aš labai atsiprašyčiau. Kažkokia atorūga, nelyginant su tom tarybinėm dešrelėm. Jėga glūdi faktuose.

Išties, kai išgirdau, kad norima Sąjūdį oficialiame minėjime vėl anaip vadinti, kaip tada reikėjo drg. Eismuntui arba aukštiesiems komunistų imperijos reformatoriams apdumti, buvau apimtas abejonių. Paskui nutariau – kodėl gi ne, ateisiu ir kalbėsiu „nepriklausomai nuo bet kurio diktato“. Juk tai ir yra Sąjūdis; senieji sąjūdiečiai atpažins mūsų Vasario 16-osios deklaraciją.

Anuomet greit nusimetėm maskuotę, Sąjūdis laimėjo lemiamus tikrus rinkimus į Lietuvos parlamentą ir tautos valia paskelbė, kad vėl yra nepriklausoma Lietuva. Dvasioje ir teisėje jau laisva, o už laisvą gyvenimą reikės dar pakovoti.

Tikėjome, kad ir Estija, ir Latvija bus laisvos, ir nesuklydome. Vylėmės, kad ir tautos į Rytus nuo mūsų gali būti laisvos, ir to tebelaukiame