Pre­zi­den­tė pa­tei­kė tech­no­kra­ti­nę Lie­tu­vos pa­žan­gos vi­zi­ją. Pa­gal šį po­žiū­rį mū­sų vals­ty­bės pa­žan­gą le­mia sėk­min­ga ūki­nė veik­la, žmo­nių kū­ry­biš­ku­mas. Lie­tu­va ei­na tin­ka­mu ke­liu, tik svar­bu ne­pa­si­duo­ti po­pu­liz­mo vi­lio­nėms. Lie­tu­vos žmo­nės verž­lu­mu ir iš­mo­nin­gu­mu, sa­vo lai­mė­ji­mais iš­sis­ki­ria net Eu­ro­pos fo­ne, bet čia ga­li pa­kiš­ti ko­ją val­džios ne­veik­lu­mas ir kai ku­rie ne­ga­ty­vūs reiš­ki­niai, to­kie kaip ko­rup­ci­ja bei už­terš­ta in­for­ma­ci­nė erd­vė.

Įpras­ta Lie­tu­vos bū­se­na - sken­dė­ti ne­ga­ty­vu­mo liū­ne. Tei­si­na­ma­si, kad tai tie­siog at­spin­di rea­ly­bę, ta­čiau toks po­žiū­ris nu­slo­pi­na pers­pek­ty­vos po­jū­tį ir ati­ma no­rą veik­ti. Pre­zi­den­tė ap­siė­mė iš­sklai­dy­ti nuo­din­gus ga­rus ir ta­po po­li­ti­ke, žen­gian­čia ke­liais žings­niais prie­ky­je ne tik dau­gu­mos ki­tų po­li­ti­kų, bet ir ne­ma­žos da­lies vi­suo­me­nės. Spren­džiant iš reak­ci­jos į šį me­ti­nį pra­ne­ši­mą, svar­biau­sią jo min­tį su­pra­to ir pri­ėmė ne­dau­ge­lis. Ki­ta ver­tus, ir kri­ti­kuo­jan­čių­jų - tų, ku­rie pra­ne­ši­me pa­si­ge­do aša­rų, - bu­vo pa­ly­gin­ti ne­daug. Tai su­tei­kia vil­ties, kad bend­ra at­mos­fe­ra ga­li pa­si­keis­ti. Šiuo at­ve­ju pre­zi­den­tės žo­dis tam­pa ku­rian­čiu veiks­mu. Ne­abe­jo­ju, kad ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis yra veiks­nys, ku­rio po­vei­kį ga­li­ma įver­tin­ti net ir kon­kre­čiu bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to po­ky­čiu.

Kaip su­si­da­rė to­kia nuo­din­ga at­mos­fe­ra, dėl ku­rios ti­kro­vę ne­re­tai ma­to­me juo­des­nę, ne­gu ji yra iš ti­krų­jų? Prie­žas­čių daug. Vie­ną jų įvar­di­jo pre­zi­den­tė - Lie­tu­vos ži­niask­lai­da ne­su­ge­ba at­lik­ti sa­vo prie­der­mės ir pa­teik­ti vi­suo­me­nei ob­jek­ty­vios in­for­ma­ci­jos. Pa­aiš­ki­ni­mo ga­li­ma ieš­ko­ti ir gi­les­niuo­se vi­suo­me­nės sa­vi­mo­nės klo­duo­se. Psi­chia­tras Dai­nius Pū­ras mėgs­ta pa­brėž­ti, kad XX am­žius bu­vo psi­choa­na­li­zės, sa­vi­ref­lek­si­jos am­žius, o Lie­tu­va, izo­liuo­ta nuo svar­biau­sių idė­ji­nių ir kul­tū­ri­nių Eu­ro­pos sro­vių, ne­iš­gy­ve­no šios rai­dos sta­di­jos.

Iš tie­sų XX am­žiu­je bu­vo įsisk­verb­ta į žmo­gaus psi­chi­kos gel­mes, pla­čiai pra­dė­tos tai­ky­ti psi­cho­lo­gi­jos ži­nios - pra­de­dant šei­ma, dar­bo san­ty­kiais, bai­giant baus­mių sis­te­ma. Lie­tu­vo­je net di­de­lė da­lis in­te­lek­tua­lų, ką jau kal­bė­ti apie žur­na­lis­tus, ma­to tar­si vien­ma­tį pa­sau­lį, yra lin­kę ab­so­liu­tin­ti sa­vo su­bjek­ty­vų po­žiū­rį, kas­kart iš at­ski­ro at­ve­jo ar net nuo­gir­dos tuoj pat da­ro kos­mi­nius api­bend­ri­ni­mus. Ge­rai, kai esa­ma jau­tru­mo ne­tei­sy­bei, ta­čiau daž­nai tas jau­tru­mas virs­ta verkš­le­ni­mu ar­ba dar blo­giau - ties­mu­ka ag­re­si­ja, nu­kreip­ta į ti­krą ar ta­ria­mą „kal­ti­nin­ką“. Nuo­lat pa­tei­kia­ma pa­vyz­džių, kaip pui­ku Va­ka­ruo­se, bet kai kal­ba pa­si­su­ka apie spren­di­mus, Lie­tu­vai per­ša­mi prieš­in­gi re­cep­tai.

Pa­vyz­džiui, kaip de­rė­tų elg­tis su po­li­ci­nin­ku, ku­ris įkliu­vo gir­tas prie vai­ro? Ži­no­ma, jį, to­kią par­ei­gū­nų gė­dą, rei­kia sku­biai iš­mes­ti iš po­li­ci­jos, duo­ti vil­ko bi­lie­tą. Ta­čiau Šve­di­jo­je ma­no­ma, kad toks el­ge­sys iš­duo­da žmo­gų tu­rint prob­le­mų. Jis siun­čia­mas pas me­di­kus ir ki­tus kon­sul­tan­tus, vi­sų pir­ma - pas psi­cho­lo­gus. As­muo ne iš­stu­mia­mas ir pa­lau­žia­mas, jam su­tei­kia­ma ga­li­my­bė at­si­ties­ti. Gal­būt tai tik vie­na de­ta­lė, bet pa­kan­ka įsi­vaiz­duo­ti tūks­tan­tį to­kių ti­pi­nių si­tua­ci­jų, kai el­gia­ma­si prieš­in­gai, ir su­sik­los­to vi­siš­kai skir­tin­gos vi­suo­me­nės.

Min­čių su­kė­lė Al­vy­do Me­da­lins­ko straips­nis „Žiau­rus gy­ve­ni­mas ge­riems vai­kams”. A.Me­da­lins­kas kal­ba apie vie­nos mer­gi­nos sa­vi­žu­dy­bę ir kar­tu pa­lie­čia šią prob­le­mą mū­sų ša­ly­je. Straips­ny­je svars­to­ma, kad mer­gi­ną nu­si­žu­dy­ti gal­būt pa­stū­mė­jo kai ku­rie jos bend­raam­žiai, ir aš­triai klau­sia­ma, ar tei­sė­sau­ga tirs, ar iš­tirs šį at­ve­jį?

Kai ka­da tei­sė­sau­gos įsi­ki­ši­mas bū­ti­nas, ta­čiau nuo blo­go el­ge­sio, ku­rio pa­si­tai­ko kiek­vie­ną die­ną, iki ti­kro kri­mi­na­li­nio nu­si­kal­ti­mo yra mil­ži­niš­kas at­otrū­kis. Bū­ti­na rū­pin­tis vi­sų, taip pat ir tų, ku­rie gal­būt nu­si­kal­to, at­ei­ti­mi, nes tai kar­tu vi­sos Lie­tu­vos at­ei­tis.

Pre­zi­den­tės kal­bo­je reiš­kia­mas sie­kis efek­ty­vin­ti, skaid­rin­ti teis­mų dar­bą. Ži­no­ma, di­džiu­lė sie­kia­my­bė, kad vi­sos tei­sė­sau­gos ir tei­sėt­var­kos ins­ti­tu­ci­jos pa­si­temp­tų. Ki­ta ver­tus, dau­gu­ma vi­suo­me­nės, ma­tyt, ne­la­bai su­pran­ta, kad net idea­lus teis­mų, vi­sos tei­sė­sau­gos ir tei­sėt­var­kos dar­bas tik ne­di­de­le da­li­mi pa­ten­kin­tų vi­suo­me­nė­je tvy­ran­tį tei­sin­gu­mo ir dar­nos po­rei­kį. Teis­muo­se vie­na ša­lis lai­mi, ki­ta pra­lai­mi. Jei klau­si­mas spren­džia­mas teis­me, vi­suo­me­nę iš­kart ga­li­ma lai­ky­ti pra­lai­mė­ju­sią­ja. Jau ir taip ati­tin­ka­mam skai­čiui gy­ven­to­jų tu­ri­me dau­giau­sia ka­li­nių Eu­ro­pos Są­jun­go­je, tad ar tei­sin­gu­mo pa­dau­gės, jei už gro­tų įsi­kurs dar dau­giau nu­si­kal­tu­sių­jų?

Įta­ru­mas, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas, prie­var­tos ir jė­gos kul­tas kar­tu su ne­kri­tiš­ku, ne­iš­ma­niu mąs­ty­mu - štai kas yra ti­krie­ji vi­suo­me­nės rai­dos stab­džiai. Dau­giau pa­siek­tu­me, jei ne­ko­vo­tu­me vie­nas su ki­tu, am­ži­nai ieš­ko­da­mi kal­tų­jų, jei bū­da­mi stip­res­ni ne­sis­teng­tu­me ko nors įveik­ti ir pa­že­min­ti, o dirb­tu­me dėl bend­rų tiks­lų, jei bū­tų nau­do­ja­mi me­dia­ci­jos me­cha­niz­mai, jei bū­tų kryp­tin­gai sie­kia­ma so­cia­li­nės dar­nos, to­le­ran­ci­jos, pa­gar­bos ir tvir­ti­na­ma sa­vi­tar­pio pa­gal­ba.

Tech­no­kra­ti­nė vi­zi­ja ga­li bū­ti veiks­min­ga ir at­lie­pia šios die­nos rei­ka­la­vi­mus. Vis dėl­to iš­ties sėk­min­gų vals­ty­bių šer­dy­je yra so­cia­li­nės dar­nos vi­zi­ja, ta­čiau to­kių min­čių, idė­jų, pa­siū­ly­mų, ma­tyt, su­lauk­si­me dar ne­grei­tai.