Pasisakymas pristatant knygą „Vilniaus klausimas 1918–1922 liudininkų akimis“

Birželio 20 d. Lietuvos Sąjūdžio salėje buvo pristatyta Gintauto Šapokos knyga „Vilniaus klausimas 1918–1922 liudininkų akimis“. Joje surinkti tarpukario Lietuvos laikraščių ir žurnalų straipsniai apie generolo L. Želigovskio užgrobtą Vilnių ir to pasekmes. Knygoje sudėti žymiausi to meto publicistų Vytauto Bičiūno, Juozo Purickio, Viktoro ir Mykolo Biržiškų, Andriaus Randomonio, V. Tautvydo ir G. Rutenbergo tekstai. Dr. Algimantas Liekis pateikė istorinę lietuvių ir lenkų tautų sąveikos analizę. Pabrėžtinas šio veikalo aktualumas ir šiais laikais, kai vis dar keliamas Vilniaus klausimas.

Pateikiame Gintauto Šapokos kalbą, pasakytą per minėtą knygos pristatymą.

 

Pradžioje pasakysiu kaip kilo sumanymas išleisti šitą knygą. Turiu draugą bibliotekininką Algį Mikšą, kuris irgi užsiima leidyba, tik jį daugiau domina Čekijos ir Lietuvos klausimais, jis sėdėdamas bibliotekose surinko daug medžiagos ir apie Lenkiją ir Lietuvą. Šia medžiaga pasidalino su manimi. Skaitydamas ją pamačiau daug panašumų su kuriais susidūrė Lietuva 1918-1922 metais kovodama dėl savo tarptautinio pripažinimo lyginant su Lietuva po Kovo 11. Į knygą įtraukiau medžiagą, kuri buvo spausdinta tik „Trimito“, žurnale ir nebuvo išleista atskira knyga. Knygą išleisti padėjo surasti rėmėjai, kurie padengė dalį išlaidų. Kadangi esu iš Alytaus, tai ir parėmė buvo dvi žemės ūkio bendrovės bei visiems žinomas žmogus, buvęs policijos generalinis komisaras V. Grigaravičius. Taip pat parėmė vilnietis Kazimieras Misius. Redaguojant daug padėjo Zenonas Mikšys, kuriam teko bene sunkiausia užduotis. Mano straipsnių autoriai buvo nesimokę lietuviškose mokyklose, todėl jų straipsniuose buvo daug nevartotinų žodžių, ilgi  ir dažnai nelabai suprantami sakiniai (po 50 žodžių). Vėliau draugavau su „Vorutos“ fondu ir „Vorutos“ redakcija, kuri galutinai paruošė leidinį. Visiems jiems esu labai dėkingas.

 

Ką skaitytojas galės rasti panašaus tarp dviejų Lietuvų tarptautinio pripažinimo istorijos. Mums po Kovo 11 Didžiosios valstybės sakydavo; susitarkite dėl pripažinimo su Sovietų Sąjunga, jūsų pripažinimo raktas Maskvoje, prieš Lietuvą ir ant Lietuvos buvo pilamas purvas. O kaip buvo anuo metu. Kai Lietuvos užsienio reikalų ministras tuo klausimu važinėjo po Prancūziją, aiškino Lietuvos siekius, tai jam prancūzų diplomatai sakė. Cituosiu iš jo prisiminimų šioje knygoje:

Štai ci­ta­ta iš po­kal­bio su aukš­tu Pran­cū­zi­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos val­di­nin­ku: „Ži­no­ma, mes ne­pri­ta­ria­me len­kams, jei jie ne­tei­sin­gai el­gia­si su sa­vo kai­my­nais. Mes no­ri­me, kad len­kai su lie­tu­viais gy­ven­tų san­tai­ko­je ir ge­ruo­se san­ty­kiuo­se. Bet, Ru­si­jai su­griu­vus, mums rei­ka­lin­ga di­de­lė, stip­ri Len­ki­ja. To rei­ka­lau­ja mū­sų po­li­ti­ka Ry­tuo­se. Juk mes ži­no­me, kad su vo­kie­čiais nė­ra vis­kas baig­ta. Jie steng­sis at­si­pa­lai­duo­ti Ver­sa­lio trak­ta­to sai­tų. Kas gi dau­giau ga­li pri­lai­ky­ti vo­kie­čius iš Ry­tų, jei ne len­kai? Ši­tą už­da­vi­nį ga­li įvyk­dy­ti tik­tai di­de­lė stip­ri Len­ki­ja.“

Dar di­des­nis spau­di­mas iš Pran­cū­zi­jos val­džios pu­sės Lie­tu­vai bu­vo, kai Len­ki­ja su­lau­žė Su­val­kų su­tar­tį. Ci­tuo­ju, ką apie tai kal­bė­jo Pran­cū­zi­jos už­sie­nio rei­ka­lų ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius Phi­lip­pe‘as Bert­he­lot. „Bert­he­lot sa­kė, kad jis tu­ri griež­čiau­sius len­kų am­ba­sa­do­riaus už­tik­ri­ni­mus, jog Su­val­kų su­tar­ties bus lai­ko­ma­si. Dvi di­vi­zi­jos, Vil­nių už­ėmu­sios, gir­di, esą vie­tos lie­tu­vių, ki­lu­sios iš Vil­niaus kraš­to. Jie, gir­di, ne­pri­tar­da­mi Kau­no val­džios są­jun­gai su bol­še­vi­kais (ko­kiai są­jun­gai?), nu­ė­jo pas len­kus ir drau­ge ko­vė­si prieš bol­še­vi­kus. Da­bar gi jie, su­lau­žę len­kų va­do­vy­bės klus­nu­mą, at­si­sky­rė nuo len­kų ir už­ėmė Vil­nių. Že­li­gov­skis esąs tik­riau­sia lie­tu­vis, ki­lęs iš pa­ties Vil­niaus. Taip pat ir jo ka­riai. Že­li­gov­skio maiš­tas ir Vil­niaus už­ėmi­mas, gir­di, esąs pa­čių lie­tu­vių vi­daus ne­su­ta­ri­mas, pi­lie­ti­nis ka­ras!..“

Panašios pozicijos laikėsi ir Anglija, Tautų sąjunga ir kitos Europos valstybės.

Beje, labai įdomus ir autoriaus pateikiamas pokalbis su Anglijos lordu Curzonu dėl J.Pilsudskio ir jo gaujų įvykdytos Rytų Lietuvos okupacijos. Į klausimą, kodėl Anglija ir kitos šalys nereikalauja, kad lenkai pasitrauktų iš jų okupuotos Lietuvos dalies, J.Purickis toliau rašo: „Curzonas pasižiūrėjo į mane. Jo marmuriniame veide pasirodė ironijos “  šešėlis. „Vae victis,“. - atsakė jis man trumpais Brenuso žodžiais (lot. Vargas nugalėtiesiems). Ir toliau  garsusis lordas, anglų ir jų padlaižių įvardintas kaip didis „mažųjų tautų“ gynėjas“, mokė J. Purickį: „aš abejoju, ar jums ir kitoms Pabaltijo valstybėms pavyks išlaikyti nepriklausomybę. Jūsų geografinė padėtis yra daug blogesnė negu Skandinavijos arba net ir Balkanų tautų. Kodėl jūs nenorite susijungti su lenkais? Tada jūs ir Vilnių turėtumėte ir savo nepriklausomybę lengviau apgintumėte ...“.  Įdomu ką tada sakė Lenkijos vyriausybė. Pateikiu jų pareiškimus:

Lenkijos vyriausybės 1920 m. spalio 14 ir 19 d. pareiškimai:

„Generolas Želigovskis ir jo kariuomenė nutraukė bet kokius ryšius su lenkų kariuomene.

Nepaklusnumas ir jį su lenkų kariuomene jungusių ryšių nutraukimas turi būti vertinami kaip nusikalstamas karinės pareigos sulaužymas, su kuriuo tikrai nebus taikstomasi ir dėl kurios lenkų valdžia pradės griežtą tyrimą.

Lenkijos vyriausybė apgailestauja, kad dalies generolo Želigovskio vadovaujamos kariuomenės nepaklusnumas sukliudė geruoju užbaigti aukščiausiąjį siekį – baigtį kivirčus.

Ji negali prisiimti jokios atsakomybės.

Bet Vilniaus ir jo krašto užėmimas, nesvarbu, kokios svetimos jėgos, Lenkijos turi būti vertinamas kaip pasikėsinimas į gyventojų valią, ir Lenkija dėl to energingai protestuos“

Prieš Lietuvą vyko labai didelė šmeižto kompanija ir tą kompaniją vykdė Lenkija ir šita kampanija mažai skiriasi nuo tos kokia yra šiuo metu. Knygoje aprašoma daug šmeižto momentų, lenkai vadovavosi taip vadinamu Plutarcho patarimu: Šmeižk drąsiai, visada kas nors prilips. Vakaruose buvo teigiama, kad „Lietuviai yra vienintelė tauta, kuri draugauja su bolševikais ir laikosi beveik bolševikiškų režimo“ Taip buvo kalbama ne tik 1918-1922 metais, bet ir dar 1933 tą patyrė buvęs užsienio reikalų ministras Purickis. Tuo tarpu Lenkijos propaganda su Lenkija kovojusią Raudonąją armiją vaizduodavo kaip Atilos, Batijaus ar Timūro ordas, raudonosios armijos skaičiai buvo išpūsti iki milijonų ir štai lenkai sugebėjo šitas ordas įveikti, sustabdė jų žygį į Europą, tai juk lenkai didvyriai.

Knygoje pateikti Viktoro ir Mykolo Biržiškų prisiminimai iš gyvenimo Vilniuje ir jie baigiasi tuo metu kai jie buvo lenkų suimti, teisiami ir 1922 metais deportuoti į taip lenkų vadinamą Kauno Lietuvą, o Mykolo Biržiškos prisiminimai baigiasi dar ankstesniu laikotarpiu 1919 metais ir nesiekia Suvalkų sutarties. Mes labai dažnai kalbant apie Lietuvos Lenkijos santykius prisimename Suvalkų sutartį ir jos padarinius, bet visiškai nekalbame, kad buvo pirmoji lenkų okupacija 1919 sausio pradžioje, po to antroji lenkų okupacija nuo 1919 balandžio 19 ir tęsėsi iki 1920 liepos 14 dienos ir galų gale trečioji nuo 1920 spalio 9 dienos. O kiek didelių ir reikšmingų įvykių vyko per šį laikotarpį. Kas dabar kalba apie žydų vykdytus pogromus, kurie vyko 1919 balandžio mėnesį, kai lenkai išstūmė Raudonąją armiją. Kaip tais metais veikė Vilniaus krašto lietuviai, kaip jie kūrė mokyklas turėjo savo spaudą. Ir savo spaudą turėjo ne tik lietuvių kalba, bet ir lenkų bei rusų kalbomis, bandė turėti ir žydų kalba. Kaip įvairiomis dingstimis buvo siunčiami šnipai ir provokatoriai į lietuviškas organizacijas, galų gale kaip buvo 1922 metais organizuojami rinkimai į Vilniaus seimą, kuris prijungė Vilnių prie Lenkijos.

Kas šiandien Lietuvoje gali pasakyti kaip atsirado nežinomo Lietuvos kareivio kapas Vilniuje, perskaitę knygą sužinosite, o dabar pasakysiu: 1920 spalio 9, kai Želigovskis puolė Vilnių vienas Lietuvos karys ėjo sargybą Didžiojoje gatvėje, ir jį karinė vadovybė užmiršo atšaukti iš posto. Apie 15 valandą jį lenkų partizanų ir moksleivių rankų žuvo. Spalio 13 jį Vilniaus lietuviai palaidojo. Niekas nežinojo jo vardo ir pavardės. Kas žino, kaip atsirado Hymanso projektas, jį sukūrė lenkai ir pasiūlė pirmajam Tautų sąjungos asamblėjos pirmininkui Hymansui pristatyti kaip savo. Kaip vyko Lietuvoje kova tarp hymansyninkų ir antihymansininkų. Knygoje pateikiama , kaip dalis Lietuvos veikėjų Kaune buvo už Hymanso projekto priėmimą ir tik ryžtingas Vilniaus lietuvių balsas privertė juos šį projektą atmesti.

Labai vertingas kiekvienam Lietuviui ir spausdinamas prof. Mykolo Biržiškos straipsnis „Iš 1919 – 1920 m. Vilniaus darbo atsiminimų”. Tai savotiška ir Vilniaus istorija Pirmojo pasaulinio karo metais, lietuvių tautinio brendimo ir Nepriklausomos valstybės sukūrimo ir lenkų okupacijos istorija.

Autorius pastebi, kad po to, kai Sovietų Rusijos kariuomenę okupavo Vilnių ir didžiąją dalį rytinės  ir šiaurinės Lietuvos ir ėmė veikti marionetinė  bolševikinė V.Kapsuko – Mickevičiaus vyriausybė, „krito į akis nepaprastas lenkų skverbimasis į  komisariatus“, bet kai po keleto mėnesių  J.Pilsudskio armija vėl užėmė Vilnių, tai nemaža tų, ypač lenkų, kurie ypač žeminosi ir šliaužiojo prieš komunistus, persivertė ir tapo aktyviausiais lenkų kareivių ir žandarų pagalbininkais gaudant ir žudant buvusius sovietų talkininkus.

Toliau M.Biržiška rašo: „Bekovodama su „bolševikais, lenkų kariuomenė pati  gerokai buvo „subolševikėjusi“, virtusi tokia pat dvasiškai nuskurdusia ginkluota minia su tokiomis pat neigiamybėmis, kokiomis ji kaltino raudonąją armiją. Žiaurumas, plėšikavimas, kryžiokiškas patvirkusio ginkluočių nusistatymas beginklių atžvilgiu, tamsiausio „lenko“  pažiūra į visa, kas nelenkiška – štai savybės, kuriomis mums paprastai reiškėsi lenkų kariai (...). Minios kurstytojams bepigu buvo įbrukti mus į bolševikiškas Dievo priešų eiles (....). Žydams, kaip žinome, lenkai dar surengė „velykinį“ pogromą: keliasdešimt užmuštų ir tiesiog  nužudytų, šimtai sužeistų, tūkstančiai  sumuštų (...) Savo materialinius nuostolius žydai vertino milijonais rusų rublių (...). Žydų skerdynes lenkai aiškino pačių žydų kalte, kam, girdi, taip gausiai tarnavę bolševikų komisariatuose ir kaip  „niekšiški bailiai“  (...) šaudę į lenkų kareivius.“   .

Vilniaus krašte savo nešvariems tikslams buvo ir dabar yra panaudojama ir bažnyčia. Apie tai daug rašo Viktoras Biržiška. Bet pirmiausia pasiremsiu vienu faktu aprašytu iš šių dienų, kurį aprašo daktaras A. Liekis savo straipsnyje apie naują savo knygą „Prezidentinė Lietuva“. Po paskutinių rinkimų į Seimą buvo mišios Petro ir Povilo bažnyčioje ir lenkų kunigai aiškino susirinkusiems, kad pats Dievas yra lenkų tautos globėjas, kad tik lenkiškumas yra dorybė, kad lenkų rinkimų akcija su Dievo palaima pradeda savo sunkų darbą ir priima naujus iššūkius, kad Marija - Lenkijos karalienė ir t. t. Kaipgi sureagavo Lietuvos bažnyčios hierarchai, ogi niekaip. Tai galima įsivaizduoti kas buvo prieš 100 metų, kai lietuviai dar buvo vadinami pagonimis, o lietuvių kalba gyvulių kalba. Pateiksiu vieną faktą iš tų laikų aprašytą Viktoro Biržiškos prisiminimuose.  1921.03.04 lenkų laikraštyje Žečpospolita paskelbtas straipsnis „Šv. Kazimieras istorijos šviesoje“, kur įrodinėjama, kad Kazimieras buvo didelis Lietuvos Lenkijos unijos šalininkas. Lietuviai tada skirtingai nuo šių dienų lietuvių sureagavo ir atspausdino taiklų feljetoną: „Pasikalbėjimas su šv. Kazimieru“, kuriame teigiama, kad Žečpospolitos redakcijai teko didelė garbė, kad juos aplankė Lenkijos globėjas šv. Kazimieras, kuris pareiškė, kad danguje visi vienbalsiai išskyrus du litvomanus nutarė, kad Vilniaus kraštas turi įsijungti į Lenkiją, kad Lietuva negali egzistuoti kaip valstybė ir dar nusistebėjo, kad Lenkijoje yra toleruojamos lietuviškos mokyklos. Taip pat pasisakė, kad turi kovoti su žydais. Kilo baisus triukšmas, lietuviai buvo patraukti į teismą. Vilniaus katalikų seminarijos profesoriai, paruošė ieškinį, kad įžeidinėjamas švantasis. Lietuviai pasisamdė advokatą Vrublevskį ir jis apgynė lietuvius ir visiškai atmetė lenkų skundą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad arkivyskupas Matulaitis liepė 6 lietuvių kunigams padėti paruošti medžiagą iš teologinių veikalų ir padėjo Vrublevskiui laimėti prieš katalikų seminarijos profesūrą.

Yra šioje knygoje ko pasimokyti ir iš lenkų. Tik pažiūrėkite kokios jų pajėgos buvo mestos į Vilniaus krašto laikinąją administraciją. Joje dirbo Aleksandras Meištavičius, jis buvo Vidurio Lietuvos laikinosios valdančiosios komisijos pirmininku, vėliau 1926-1928 buvo Lenkijos teisingumo ministru, Aleksandras Prystoras buvo vienu iš Želigovskio maišto organizatoriumi, 1920 įėjo į Vidurio Lietuvos laikinąją valdančiąją komisiją, o 1931-1933 buvo Lenkijos premjeru, Vitoldas Stanevičius buvo 1919 Trakų apskrities viršininku, 1920-1922 Želigovskio adjutantu, 1926-1930 žemės ūkio ministru, 1933-1937 Vilniaus universiteto rektoriumi ir t. t.

Yra pateikta įdomų faktų kaip Vilniaus lietuviai dirbo Lietuvos labui. Pavyzdžiui kai Buvo sumuštas Želigovskis buvo neapibrėžtas laikotarpis, kai Lietuvos kariuomenė neturėjo jėgų, o Lenkija Želigovskiui traukiniais siuntė papildymus. Vilniaus lietuviai pamatę šitą situaciją sugalvojo kad reikia imituoti derybas, nes buvo dalis lenkų (kairiųjų), kurie buvo nepatenkinti Pilsudskio politika. Ir Vilniau lietuvių laikraščiai pradėjo skelbti, kad lietuviai nori derybų, lenkai patikėjo sumažino Želigovskio pulkams paramą ir net viena lietuvių delegacija iš Kauno atvyko į Vilnių tartis. Varšuva Lietuvos pasiuntinių nepriėmė, o Vilnius priėmė. Aišku, derybos nedavė rezultatų, bet davė laiko Lietuvos kariuomenei persigrupuoti, pašaukti naujus šauktinius ir pasiruošti gynybai. Lenkai toliau pulti nebedrįso.