Paprastas atsakymas būtų toks: latvių ir estų pensijos didesnės todėl, kad jų atlyginimai didesni. Pensija iš esmės priklauso nuo gauto atlyginimo dydžio ir darbo stažo. Tai štai: Lietuvos vidutinis bruto, t.y. iki mokesčių, taip vadinamas „ant popieriaus“ atlyginimas,

 pasak Statistikos departamento, 2013 m. I ketvirtį buvo 2232 Lt, Latvijoje – 2384 Lt, Estijoje – net 3105 Lt. Aišku?

 

Ne visai, nes statistika duoda ir kitą skaičių: atlyginimą neto, t.y. po mokesčių, taip vadinamą „į rankas“. Šis dydis Lietuvoje – 1728 Lt, Latvijoje – 1718 Lt, Estijoje – 2487 Lt. Kaip matome, į rankas latviai gauna netgi šiek tiek mažiau nei lietuviai. Išvada aiški: latviams iš atlyginimo išskaičiuojama daugiau nei lietuviui, kitaip tariant, Latvijoje darbuotojas jo darbdaviui kainuoja brangiau nei Lietuvoje. Latvis į rankas gauna 55,10 proc. nuo visų darbdavio išlaidų darbuotojui, lietuvis – 61,46 proc., estas – 58,36 proc. nuo darbdavio išlaidų darbuotojui.

Dar įtikinamesnis paskaičiavimas būtų toks: lietuvis darbuotojas „į rankas“ gaunantis 1 000 litų, darbdaviui kainuoja 1 627 litus. Latvijoje darbdavys, norėdamas darbuotojui į rankas sumokėti 1 000 latų, turės iš viso pakloti 1 815 latų, estas, į rankas gaunantis 1 000 eurų, darbdaviui kainuoja 1 713 eurų. Žodžiu, latvių ir estų darbuotojai yra brangesni, taigi lietuviams darbdaviams mokestinė našta yra lengvesnė nei kaimynų.

 

Pasižiūrėkime atidžiau į tuos išskaičiavimus, pvz., į socialinio draudimo mokesčius, kurie iš esmės formuoja pensijų biudžetą. Pasirodo, kad skirtumas čia labai menkas. Lietuviai – darbdavys ir darbuotojas socialiniam draudimui sumoka 34 proc. įmoką, latviai – vėlgi darbdavys ir darbuotojas – 35 proc. savo atlyginimo, estai – tik darbdavys – 33 proc. Taigi, galima sakyti, – beveik vienodai.

 

Visais atvejais tie procentai skaičiuojami ne nuo atlyginimo „į rankas“, bet nuo „popierinio“, o toks vidutinis atlyginimas (bruto) Latvijoje, kaip matėme, pusantro šimto litų, o Estijoje – beveik 900 litų didesnis nei Lietuvoje. Todėl ir kaimynų pensijos didesnės, galima būtų manyti, kad socialinio draudimo iždai Latvijoje ir Estijoje turėtų būti turtingesni nei Lietuvoje. Tačiau čia mūsų laukia paradoksas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2010) Lietuvoje valstybės išlaidos socialinei apsaugai sudaro 19,1 proc. nuoBVP, Latvijoje – 17,8 proc., Estijoje – 18,1 proc. nuo BVP. Kaip čia yra, sakysite, pinigų skiriama daugiausiai, o pensijos mažiausios?

Tam tikrą paaiškinimą teikia kitas rodiklis: išlaidos pensijoms, palyginti su BVP. Čia jau tikrai mūsų šalies rodiklis yra mažiausias: Lietuvoje – 8,6 proc., Latvijoje – 10,0 proc., Estijoje – 9,0 proc.

Tačiau jei skaičiuosime valstybės socialinės apsaugos išlaidas, tenkančias vienam gyventojui, tai mūsų vėl lauks akibrokštas. Skaičiuojant perkamosios galios standartais (dirbtinės valiutos vienetais – PPS, maždaug atitinkančiais JAV dolerį) vienam lietuviui tenka 2 684 PPS, estui – 2 837, bet vienam latviui – tik 2 242 PPS socialinės apsaugos išlaidų.

Kur čia pakastas šuva, kad turėdama mažiausiai pinigų socialinei apsaugai (skaičiuojant vienam gyventojui) nei Lietuva, Latvija sugeba neskriausti senatvės pensininkų?

Čia, matyt, reikėtų įvertinti ne tik didesnius latvių atlyginimus, bet atsigręžti į Latvijoje skiriamų pensijų struktūrą, kitus su tuo susijusius faktorius. Štai darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje yra 61,5 proc., kai Latvijoje 64,1 proc. Aišku, kad tokius Lietuvai nepalankius procentus valdžia kažin ar galėtų kaip nors „pataisyti“, nes tą darbingųjų skaičių Lietuvoje numuša nežabojama (ir netgi reklamuojama, turiu mintyje LTV laidą „Emigrantai“) emigracija.

Lietuvai nepalankus darbingo amžiaus žmonių skaičius veikia ir kitą rodiklį: senatvės pensininkų skaičius Lietuvoje sudaro 22,4 proc. visų gyventojų, Latvijoje kad ir nedaug, bet mažiau – 21,8 proc.

Vis dėlto labiausiai Lietuvos ir Latvijos pensijų skirtumą, mano manymu, lemia skirtinga socialinės apsaugos pyrago, t.y. socialinei apsaugai skiriamų pinigų dalyba. Palyginkime:

Išlaidos socialinės apsaugos išmokoms ir paslaugoms pagal funkcijas (litais, 2011)

Lietuva                       Latvija

Socialinės apsaugos išlaidos	18,21 mlrd. 100 proc.	10,58 mlrd. 100 proc.
Liga ir (ar) sveikatos priežiūra	4,85 mlrd. 28 proc.	2,22 mlrd. 21 proc.
Negalia	1,67 mlrd. 10 proc.	906 mln. 8,6 proc
Senatvė	7,18 mlrd. 41 proc.	5,53 mlrd. 52,3 proc.
Našlystė	538 mln. 3 proc.	181 mln. 1,7 proc.
Šeima ir/ar vaikai	1,82 mlrd. 10 proc.	776 mln. 7,3 proc.
Nedarbas	598 mln. 3 proc.	499 mln. 4,7 proc.
Būstas, socialinė atskirtis	820,4 mln. 5 proc.	282,5 mln. 2,7 proc.
Administracinės išlaidos	399 mln.	178 mln. 1,7 proc

Pradėkime lentelės komentarą nuo ligos ir negalios eilučių. Iš turimo pyrago Lietuvos ligoniams ir invalidams skiriama net 38 proc. socialinės apsaugos biudžeto, kai Latvijoje užtenka 29,6 proc. Sakysite, nei ligų, nei netekto darbingumo neįmanoma planuoti ar reguliuoti. Vis dėlto nuolat mūsų padangėje skambantys raginimai griežtinti tokių pašalpų, o ypač invalidumo pensijų skyrimą norom nenorom teigtų, kad toks didelis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos nėra natūralus.

Dar didesnis skirtumas, bet jau į kitą pusę tarp dviejų „braliukų“ yra senatvės pensijų srityje. Lietuvoje joms skiriama 41 proc. biudžeto, kai Latvijoje – net 52,3 proc. Štai kodėl latvių pensijos yra didesnės! Tuo skirtumai nesibaigia. Beveik dvigubai daugiau nei Latvijoje Lietuvoje yra našlių. Beveik trečdaliu daugiau pinigų skiriama šeimai ir vaikams, gal tai ir gerai, nes gimusių skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje toliau didėja: nuo 10,0 – 2011 metais iki 10,2 – 2012 metais. Latvijoje gimsta mažiau, tūkstančiui gyventojų 2011 metais gimė 9,1, bet 2012 metais net 9,8. Džiaukimės tuo, ką turim...

Daugiau nei pusantro karto skiriasi nedarbo pašalpų finansavimas: Lietuvos joms skiriama 3 proc., Latvijoje – 4,7 proc. socialinės apsaugos lėšų. Gal mažesnis finansavimas lemia ir mažesnį nedarbo lygį? Anaiptol, 2013 m. I ketvirtį Lietuvoje buvo 13,1 proc. nedarbo lygis, Latvijoje – 12,8 proc., Estijoje dar mažesnis – 10,2 proc.

Būstui ir socialinės atskirties mažinimui 2011 m. Lietuvoje skirta beveik dvigubai daugiau lėšų (5 proc.) nei Latvijoje (2,7 proc.). Apie tai ne kartą rašyta, kad pašalpos skiriamos nebūtinai tiems, kam labiausiai jų reikia. Nuo 2012 metų Lietuvoje pradėta piniginės socialinės paramos sistemos pertvarka, siekianti didesnio piniginės socialinės paramos taiklumo bei valstybės biudžeto lėšų racionalesnio panaudojimo.

Kaip tik pastaroji sritis rodo, kad valstybė gali ir turi imtis socialinės politikos priemonių, veikiančių tiek jos piliečių, tiek ir pačios valstybės gyvenimo gerinimą. Žmonės nori gyventi geriau, gauti didesnius atlyginimus ir pensijas, o valstybė turi atsiliepti į jų troškimus, imtis pertvarkų ir reformų. Tuo labiau, kai geri pavyzdžiai – čia pat.