Svar­bes­nis is­to­ri­jai bū­tų tei­sin­gas vaiz­das, ko­kius spau­di­mus Lie­tu­vai te­ko at­lai­ky­ti jau po 1992-09-08 pa­si­ra­šy­to, iš­kart įsi­ga­lio­ju­sio ir 1992-09-20 Jung­ti­nė­se Tau­to­se įre­gis­truo­to Lie­tu­vos ir Ru­si­jos su­si­ta­ri­mo – ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo gra­fi­ko. Pa­si­ro­džiu­sio­se pro­gi­nė­se pub­li­ka­ci­jo­se nū­nai ap­ra­šo­mas de­ry­bi­nin­kų de­le­ga­ci­jų ir ka­riš­kių bei gy­ny­bos mi­nis­trų kon­tak­tų, bet ne aukš­ta­sis dip­lo­ma­ti­nis lyg­muo. Tą spra­gą no­riu kiek pa­pil­dy­ti.

Pa­si­ra­šy­mo die­ną Mask­vo­je nuo pat ry­to tvy­ro­jo ne­lauk­ta įtam­pa. Ne­ga­lė­jau gau­ti la­bai pa­gei­dau­ja­mo nors trum­po su­si­ti­ki­mo su Bo­ri­su Jel­ci­nu, o iš Ru­si­jos vy­riau­sy­bės, ku­ri jau bu­vo iš­spaus­di­nu­si pui­kiai vi­zua­liai at­ro­dan­čius su­tar­čių teks­tus, ėjo ne­ri­mas­tį ke­lian­tys sig­na­lai. An­tai at­sto­vy­bė­je lan­ko­si ne­aiš­kiai kal­ban­tys R.Chas­bu­la­to­vas, V.Čiur­ki­nas... Ge­na­di­jus Bur­bu­lis, pa­grin­di­nis pre­zi­den­to pa­ta­rė­jas po­li­ti­niais klau­si­mais, at­vy­ko su pa­gei­da­vi­mu dar pa­keis­ti teks­tą dėl Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės 1940 me­tais pa­tir­tų gink­luo­tės ne­tek­čių drau­giš­ko kom­pen­sa­vi­mo. Su­ti­ko­me, kai kas bu­vo pa­keis­ta, sku­biai pers­paus­din­ta - apie tai da­bar nau­jo­je kny­go­je pa­skel­bė ir kon­fe­ren­ci­jo­je kal­bė­jo mū­sų de­ry­bi­nės de­le­ga­ci­jos va­do­vas Č.Stan­ke­vi­čius. Ta­čiau sau­si fak­tai ne­per­duo­da ne­rvin­gos ne­ti­kru­mo at­mos­fe­ros ir ne­ži­nios, kur bu­vo il­gam din­gę ir ką vei­kė gy­ny­bos mi­nis­trai be ry­šio su Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės de­le­ga­ci­jos va­do­vu V.Lands­ber­giu. Lei­dau sau apie šią keis­tą si­tua­ci­ją kai ką pa­sa­ky­ti ir ap­link zu­jan­čiai Mask­vos ži­niask­lai­dai. Ga­lų ga­le, į pa­kar­to­ti­nius skam­bu­čius at­ėjo B.Jel­ci­no se­kre­to­ria­to ži­nia, kad pre­zi­den­tas su­tin­kąs su­si­tik­ti pen­kio­li­kai mi­nu­čių (!) prieš tai, kai Krem­liaus Vla­di­mi­ro sa­lė­je tu­rė­si­me dė­ti par­ašus. Ir tai vėl ne­ža­dė­jo ko nors ge­ro. B.Jel­ci­nas at­ėjo į šį dvie­jų akis į akį su­si­ti­ki­mą reikš­da­mas ne­pa­si­ten­ki­ni­mą su­tar­ti­mi, ku­ri esan­ti blo­gai par­eng­ta (tar­tum vi­si sep­ty­ni do­ku­men­tai!) ir nie­ko ne­ga­li­ma pa­si­ra­šy­ti. Mud­vie­jų as­me­ni­niai san­ty­kiai vi­suo­met bu­vo drau­giš­ki, ir per tą gy­vy­biš­ką ket­vir­tį va­lan­dos pa­vy­ko gau­ti jo nuo­lai­dą: pa­grin­di­nė su­tar­tis – ne, bet štai tre­je­tą ly­din­čių su­si­ta­ri­mų mi­nis­trai ga­lė­sią pa­si­ra­šy­ti. O tarp jų kaip tik bu­vo Ru­si­jos da­li­nių iš­ve­di­mo gra­fi­kas, ta­pęs sa­va­ran­kiš­ka ir įpa­rei­go­jan­čia su­tar­ti­mi!

Tai įvy­ko tarp dvie­jų as­me­nų - de­le­ga­ci­jos tuoj bu­vo in­for­muo­tos, kai nu­ėjo­me į tą Vla­di­mi­ro sa­lę. Jo­kia Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos in­tri­ga ne­be­ga­lė­jo su­truk­dy­ti bent da­li­nio pa­si­ra­šy­mo.

Da­bar kai ka­da pa­gal­vo­ju: ne­jau B.Jel­ci­nas ne­sup­ra­to, ką ap­ro­buo­ja? Gal­būt kaip tik su­pra­to...

In­tri­gos tę­sė­si vė­liau, pra­si­dė­jo bū­tent anos Ko­zy­re­vo-Čiur­ki­no ins­ti­tu­ci­jos pa­inio­ji­mas, ne­va pa­si­ra­šy­ti su­si­ta­ri­mai ne­ga­lio­ja, - nors juo­se kaip tik bu­vo įra­šy­ta: „į­si­ga­lio­ja nuo pa­si­ra­šy­mo die­nos“. Už šį kruopš­tų įžval­gu­mą tu­ri­me bū­ti dė­kin­gi Čes­lo­vui Vy­tau­tui Stan­ke­vi­čiui. Aiš­ku, kel­ta stan­dar­ti­nių prie­ka­bių dėl ta­ria­mo ru­sų tei­sių Lie­tu­vo­je pa­žei­di­nė­ji­mo ir Mask­vos dar ne kar­tą skelb­ta, kad ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mas, tai yra su­tar­čių vyk­dy­mas, stab­do­mas.

Rea­guo­da­vau skam­bu­čiais ir laiš­kais tie­siai B.Jel­ci­nui li­gi pat lap­kri­čio 25-osios, kai val­džią Vil­niu­je pe­rė­mė rin­ki­mus lai­mė­ju­si LDDP, vei­kiau ir tarp­tau­ti­nė­se struk­tū­ro­se. Čia pa­mi­nė­siu sa­vo kal­bą JTO Ge­ne­ra­li­nė­je Asamb­lė­jo­je 1992-09-28, o dar kiek prieš tai – NA­TO ša­lių am­ba­sa­do­riams (Al­jan­so ta­ry­bai) šios or­ga­ni­za­ci­jos būs­ti­nė­je Briu­se­ly­je 1992-09-23. Pra­neš­da­mas apie jau pa­si­ra­šy­tą Ru­si­jos ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo su­tar­tį („Jung­ti­nės Tau­tos, aš ne­abe­jo­ju, siū­lys, kad pa­na­šias su­tar­tis pa­si­ra­šy­tų ir Lat­vi­ja su Ru­si­ja, ir Ru­si­ja su Es­ti­ja“ - toks bu­vo man­da­gus Lie­tu­vos siū­ly­mas JTO), pa­gei­da­vau abie­jų or­ga­ni­za­ci­jų ste­bė­to­jų, pers­pė­jau, kad „Lie­tu­vo­je su­da­ro­ma ta­ria­mo Ru­si­jos ar­mi­jos „ne­pak­lus­nu­mo“ Mask­vos val­džiai pers­pek­ty­va, lau­kiant ga­li­my­bių su­kur­ti konf­lik­ti­nę si­tua­ci­ją“ kaip Mol­do­vo­je ir Kau­ka­ze. Tek­da­vo kons­ta­tuo­ti reak­cin­gą kaž­ku­rių jė­gų Ru­si­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je (gal­būt opo­nuo­jan­čių B.Jel­ci­nui) vaid­me­nį ir nuo­lat nau­do­ti nu­ro­dy­to po­bū­džio pre­ven­ci­nę dip­lo­ma­ti­nę gy­ny­bą.

Vir­šū­nių su­si­ti­ki­me 1992 06 11/13 Rio de Ža­nei­re žy­mė­jau­si po­kal­bį su Hel­mu­tu Koh­liu: „dėl ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo rems Li­sa­bo­no­je ir Miun­che­ne (G-7), (t. p.) su­si­ti­ki­me su B.Jel­ci­nu, do­mė­jo­si ne­iš­ve­di­mo mo­ty­vais – vie­nin­ga nuo­mo­ne, (jie) ne so­cia­li­niai eko­no­mi­niai...“; tai pra­tę­siau ir vė­les­niuo­se laiš­kuo­se fe­de­ra­li­niam kanc­le­riui, pa­vyz­džiui, 1992 08 13: „Jūs ži­no­te ir apie tai, kad mū­sų pa­stan­gos ne­tu­rė­ti Lie­tu­vo­je sve­ti­mos ka­riuo­me­nės dar nė­ra vi­sai sėk­min­gos, ta­čiau aš džiau­giuo­si ga­lė­da­mas Jums pra­neš­ti, kad pa­sta­ruo­ju me­tu Ru­si­jos vy­riau­sy­bės li­ni­ja pa­si­da­rė kons­truk­ty­ves­nė, lanks­tes­nė. Aš jau­čiu, kad prie to pri­si­dė­jo ir Vo­kie­ti­ja.“

Tarp nu­ro­dy­tų tos va­sa­ros da­tų įvy­ko ir ESBK vir­šū­nių kon­fe­ren­ci­ja Hel­sin­ky­je, kur pa­si­nau­do­jau Iš­aiš­ki­nan­čio par­eiš­ki­mo tei­se – kaip Lie­tu­va su­pran­ta „ne­del­sia­mą“ iš­ve­di­mą, ir tai ta­po ESBK nuo­sta­ta sy­kiu su Ru­si­ja.

Šio po­bū­džio ir dar ki­tų dip­lo­ma­ti­nių do­ku­men­tų yra iš­li­kę daug, ir jie pa­skelb­ti kny­go­se-rin­ki­niuo­se. Ten at­sis­pin­di ir anuo­met regz­tos ne­drau­giš­kos in­tri­gos, ir mū­sų pa­stan­gos jas ne­utra­li­zuo­ti, tad ko­va ne­ma­to­ma nei su­tar­čių teks­tuo­se, nei da­ly­vių pri­si­mi­ni­muo­se. To­dėl ra­šant is­to­ri­ją, o ne „na­ra­ty­vus“, ant sta­lo tu­ri bū­ti vis­kas, ne­nu­ty­lint bū­tent po­li­ti­nės dip­lo­ma­ti­nės di­men­si­jos vi­so­se po­so­vie­ti­nės ka­riuo­me­nės iš­ve­di­mo raiz­ga­ly­nė­se.