Kuo panašūs rusų politikas Vladimiras Žirinovskis ir lietuvis politikas Petras Gražulis? Liberalų demokratų partijos Rusijoje kūrėjas V. Žirinovskis jau daugiau nei du dešimtmečius kritikuoja visas valdžias ir tuo pat metu mėgaujasi deputato mandatu. Kai Rusijos žmonės pamiršta ekscentrišką politiką, jis susigalvoja kokį nors skandalą, patenka į žiniasklaidos akiratį, taip garantuodamas sau dėmesį ir populiarumą. Nors jis mėgsta plūsti valdžią, tačiau jau seniai apžvalgininkai pastebėjo, kad jo oponavimas neša valdžiai daug daugiau naudos nei lojaliausi partneriai. Šio politiko fone bet kas kitas atrodo išminčius. Visada galima pagąsdinti: nerinksite mūsų, ateis tokie kaip V. Žirinovskis. Kita vertus, jis formali opozicija, tad galima sakyti, kad demokratija veikia normaliai, be to, per jį galima pateikti tuos teisės aktus, kurių autorystės nesinori prisiimti patiems.

Lietuva neturi V. Žirinovskio, bet turi P. Gražulį. Jis raičiojasi Gedimino prospekte per seksualinių mažumų paradą, skelbia Seime bado streiką, plūstasi su oponentais ir per tai tampa politinio gyvenimo veteranu.  Kadaise panašiai elgėsi ir Vytautas Šustauskas, kuris dabar atsidūrė politniame kapinyne. Visgi P. Gražulis išradingesnis ir kovos objektą jis pasitinko kur kas dėkingesnį. Šustauskas kovojo prieš Vienos balių, o Gražulis kovoja prieš gėjus ir lesbietes. Tiesa, drįstu suabejoti, kiek ši kova nuoširdi. Buvo laikas, kai ir aš galvojau, kad P. Gražulis paprasčiausiai jaučia liguistą neapykantą seksualinėms mažumoms ir veikia impulsyviai bei nuoširdžiai. Dabar jau tuo abejoju. Juk net ir jam turėtų būti aišku, kokie jo viešų akcijų padariniai. Už jas gali dėkoti nebent tie, su kuriais P. Gražulis esą kovoja.

Pavyzdžiui, antradienį P. Gražulis įteikė Lietuvos gėjų lygai dovaną. Įteikė viešai, sąmoningai atsivesdamas žurnalistų. Tai buvo džinsai, su skyle užpakalyje. Supraskime, parlamentaras tyčiojasi iš netradicinės seksualinės orientacijos žmonių.
Jau pats faktas, kad krikščionimi save vadinantis žmogus, visiems Lietuvos žmonėms tarnauti prisiekęs patlamentaras, tyčiojasi iš kurios nors visuomenės grupės, apgailėtinai makabriškas. Negi jis nesupranta, kad tai visiškai netinkamos priemonės kovoti už heteroseksualios šeimos teises? Pala, o kas sakė, kad jo tikslas būtent toks? Daug labiau tikėtina, kad P. Gražuliui labiausiai rūpi politiniai dividendai. Jis puikiai supranta, kad jo veiksmai sukels triukšmą. Lietuva vėl bus linksniuojama tarptautiniu lygmeniu, gėjų judėjimo aktyvistai (t.y. žmonės, norintys visiems primesti savo orientaciją ir pažiūras) turės pagrindą dar labiau suaktyvinti lobistinę veiklą ir, tikėtina, gaus naujų finansinių injekcijų iš užsienio.

Galima sakyti: jei nebūtų P. Gražulio – Lietuvos gėjų lygos aktyvistams reikėtų jį išrasti. Tai tobulas priešas, daug naudingesnis už lojalius draugus. Jei ne P. Gražulis, Lietuva nesulauktų tiek įvairių ekspertų, kurie linkčioja galvą ir kartoja burtažodį „homofobija“. Kiekviena P. Gražulio akcija turėtų būti balzamas tų žmonių, kuriems svarbu parodyti lietuvius kaip netolerantiškus, širdims. Jei kurį laiką šis parlamentaras nesiima jokių akcijų, gėjų lygos aktyvistams derėtų jam paskambinti ir pasakyti: „Petrai, daryk ką nors“.

Savo ruožtu ir P. Gražuliui seksualinių mažumų paradai, karingos konferencijos, radikalūs pareiškimai apie tikrą ir tariamą homofobiją – tai populiarumo garantija.
P. Gražulį galima vadinti Lietuvos gėjų aktyvistų višta, dedančia auksinius kiaušinius. Savo ruožtu seksualinių mažumų renginiai P. Gražuliui yra tas aitvaras, kuris jam neša politinių dividendų. Jam svarbu, kad išliktų kuo daugiau žmonių, kuriems seksualinės mažumos yra visų socialinių, kultūrinių ir dvasinių problemų „atpirkimo ožys“.

Paklauskite savęs, ką žinote apie P. Gražulio veiklą Seime? Paklauskite pažįstamų, su kuo jiems asocijuojasi P. Gražulis? Atsakymą galima numanyti – su kova prieš seksualines mažumas. Vieni jį vertina kaip Donkichotą, kiti – kaip kuoktelėjusį radikalą, bet svarbiausia, jog apie jį kalbama, o mūsų visuomenėje net ir neigiama reklama tūkstantį kartų geriau nei tyla. Štai ir aš šiame tekste rašau apie P. Gražulį, nors yra beveik tris milijonai Lietuvos gyventojų, apie kuriuos yra daug prasmingiau rašyti. Galiu pasiguosti tuo, kad šis parlamentaras yra simptomas, kuo virsta politika visuomenėje, kurioje apie politiką kalbama Kakadu stiliumi.

Pabandykime išvardyti, kiek Seimo narių pavardžių mes žinome. Geriausiu atveju susidarys pusšimtis (labai optimistinis variantas), o tai tik trečdalis viso Seimo. Bloga žinia, kad tie, kuriuos žinome, tikrai nebūtinai geriausi, darbščiausi ir išmintingiausi, bet tik mėgstantys labiausiai triukšmauti.

Kai priartės kurie nors rinkimai, mes ir vėl veikiausiai galvosime, kad tas, kurį dažnai rodo per televizorių, veikiausiai geresnis už tą, apie kurį praktiškai nieko nežinome. Taip Seime ar Dūmoje kadenciją po kadencijos sėdi žirinovskiai ir gražuliai, o mums telieka dūsauti, kad visi politikai vagys, o politika – tai purvas.

Baigti noriu trumpu moralu: jei norime būti krikščionimis, mums anaiptol nebūtina būti gražuliais. Jei norime būti tolerantiški, mums nebūtina žavėtis seksualinėmis mažumomis. Tačiau jei norime būti žmonėmis, labai svarbu kitame žmoguje, nesvarbu, kokios jo pažiūros, orientacija, socialinis statusas ar charakterio savybės, įžvelgti žmogų. Neabejoju, kad ir P. Gražulis yra mylimas Dievo kūrinys ir šiame tekste tikrai nenoriu jo suniekinti, bet veikiau atkreipti dėmesį į nepriimtinus jo veiksmus ir apgailėtiną siekį išlikti politiniame gyvenime bet kokiomis priemonėmis.