Svarbu
Registracija
A.Praleika. Kai krinta didieji, mažieji laikosi tvirtai
Tuo pat metu reikia pasveikinti Rusiją su nepaprasta jos užsienio politikos pergale. Nesinori, bet reikia, nes pastarąjį Ukrainos sprendimą lėmė ne kas kita, o Rusijos spaudimas. Be to, šį kartą Maskva tikrai iškovojo pergalę. Bepigu buvo gąsdinti mažytę Armėniją, kad ji atsisakytų suartėjimo su ES ir stotų į Muitų sąjungą. Ukraina – štai, kur tikra pergalė. Sunku net įsivaizduoti, kuo turėjo būti grasinama (arba kas žadama) Kijevui, kad galingieji, niekam paklusti nepratę šios šalies ekonomikos magnatai paskutinę akimirką nulenktų galvas prieš Kremlių. Pasirodo, tokios mažos šalys kaip Moldova ir Gruzija gali laikytis tvirčiau nei didžiulė Ukraina.
Tai vienas, tai kitas politikas prabyla apie tai, kad Rusija jokios pergalės neiškovojo, nes neva pati atitolo nuo Europos. Netiesa. Toks teiginys būtų teisingas tik tuo atveju, jei Rusija norėtų iš tiesų suartėti su Europa, tapti europietiška valstybe. Tačiau taip nėra. Rusija nori suartėti su Europa tik tiek, kiek siekia dujotiekio ilgis. Galiausiai juk ji deklaruoja esanti „eurazinė“ valstybė ar net civilizacija (nesiimu svarstyti, ką reiškia šis nesuprantamas teiginys). Todėl Ukrainos atitraukimas nuo Europos – tvirta pergalė.
Beje, bent dalį nuopelnų už šią Rusijos pergalę turi prisiimti ir ES. Niekam niekada nebuvo paslaptis, kad Maskva spaus visas Rytų partnerystės šalis. Tam reikėjo ruoštis ir galvoti, kaip bent jau iš dalies būtų palengvinta potenciali žala šioms valstybėms. Žinoma, tai tik pasiteisinimas, bet ir Ukrainos premjeras Mykola Azarovas pasiskundė tuo, kad ES nenumatė, kaip kompensuoti žalą, kurią Ukraina patirtų dėl pablogėjusių santykių su Rusija. Taigi ilgą laiką ES tesugebėjo kartoti abejotinos vertės reikalavimą paleisti Juliją Tymošenko, o Rusija vedė instensyvias užkulisines derybas. Akivaizdu, kieno diplomatija efektyvesnė.
Na, bet teisingumo dėlei taip pat reikia pripažinti, kad Ukrainos sprendimas tiesiog pernelyg užtemdė visą Rytų partnerystės padangę. Nepamirškime: dar yra Gruzija ir Moldova, kurios kol kas laikosi tvirtai. Nors Kišiniove komunistai jau vedė į gatves „brolybės“ su Rusija šalininkus, šalis nerodo požymių, kad ir ji gali apsigalvoti paskutinę akimirką. Gal todėl, jog moldavai jau priprato prie Rusijos sankcijų ir grasinimų, kad jie „sušals šią žiemą“, kaip neseniai jiems žadėjo Dmitrijus Rogozinas (matyt, čia tie Sergejaus Lavrovo minėti „draugiški perspėjimai“). Jei taip, tai Gruzijos atveju viskas yra absoliučiai aišku. Nė viena posovietinė valstybė taip nenukentėjo nuo Rusijos.
Abi šios valstybės pademonstravo, kad yra pajėgios politikoje vadovautis demokratiniais principais, be amžinai valdančių autoritarinių režimų (tai – taip pat retenybė posovietinėje erdvėje). Be to, Moldova yra tiesiog natūrali kandidatė į ES, nes narystę jau pasiekė jos tikroji sesė – Rumunija. Tuo pat metu Gruzija yra taip sparčiai europėjanti valstybė, kaip jokia kita jos regione. Šalies narystę ES palaiko 80 proc. gruzinų, o tai – rekordinis palaikymas. Klausimas: kaip galima būtų jų nepriimti į ES?
Ir mes, lietuviai, turime didžiuotis, kad tokios istorinę reikšmę turinčios sutartys su Moldova ir Gruzija bus pasirašytos Vilniuje. Tai – didžiulė garbė Lietuvai ir didžiulis įvertinimas mūsų vaidmeniui posovietinės erdvės politikoje. Juk ir mūsų pačių, kaip ir Latvijos ir Estijos, pavyzdys rodė Kišiniovui ir Tbilisiui, kad savo tikslų galima siekti net tada, kai esi labai mažas, nes svarbiausia – valia ir ryžtas.
Dar svarbiau yra tai, kad galima ir reikia didžiuotis moldavų ir gruzinų ryžtu. Ir paspaudus jiems ranką, garsiai pasakyti: „Europa didžiuojasi jumis!“ Visai ne todėl, kad šios šalys – kažkoks paguodos prizas ES, panašiai kaip Rusijai – Ukraina. O todėl, kad šių valstybių piliečiai iš tiesų yra europiečiai, gal net ir geresni už kai kuriuos „senbuvius“, nes turi stuburą, turi valios kovoti už svarbiausią europietišką vertybę – pasirinkimo laisvę. Tokias savybes demonstruojančioms tautoms nereikia sakyti „mes norime būti europiečiai“, jos jau tokios yra.