Liudvika Pociūnienė. Įvarčiai į savus vartus

alfa.lt 2013-11-23

Regis, šiandien mūsų marga žurnalistų bendruomenė susiduria su vienu gana profesionaliai sukonstruotu propagandiniu kabliuku. Tai klausimas: kas nutekino VSD pažymą? Užkibusieji ant šio kabliuko sušilę plūkiasi jau trečia savaitė – sustatinėja chronologijas, interpretuoja politikų pasisakymus, ieško slaptos žinios tarp žodžių ir tarp eilučių. Nuo šio kabliuko pasirodė neapsaugoti ne tik jauni reporteriai, nuoširdžiai besistengiantys atlikti savo pareigą - net ir labai patyrę žiniasklaidos vilkai tą patį kabliuką prarijo nemirksėdami ir iki šiol su pasimėgavimu gromuliuoja.

O atsakymą į minėtą klausimą vis dėlto reikėtų surasti mažų mažiausiai dėl dviejų priežasčių: pirma, kad baigtųsi jau fantazijos ribą peržengiančios politinės spekuliacijos; antra – „nutekintoją“ derėtų apdovanoti ar kaip nors kitaip pagerbti. Kodėl taip manau? Pirmiausia, toje pažymoje esama žymiai svarbesnių perspėjimų, nei tie, kuriuose kalbama apie informacinius puolimus prieš prezidentę. Kažkaip dauguma komentatorių praleido pro ausis tai, kad prezidentė yra tik viena iš politikų, apie kuriuos renkama kompromituojanti medžiaga. Ir ta medžiaga nebūtinai turi būti paviešinta. Viešinama tik tuomet, kai politikas atsisako paklusti slaptam spaudimui. Prieš tai, grasinant paviešinimu, bandoma priversti mušti įvarčius į savus vartus. Tokia tikimybė kuo puikiausiai paaiškintų keistus kai kurių viešumoje veikiančių asmenų viražus ir šiandien – bet tai būtų atskira tema, verta aukščiausios klasės reporterio, kuris nebijotų realiai rizikuoti savo karjera, o galbūt ir galva... Kaip eilinė visuomenės narė ir labiau į kultūros temas linkusi žurnalistė kol kas tegaliu pasakyti, kad visuomenei svarbu būtų žinoti bent jau tų kitų svetimų žvalgybų taikiklyje atsidūrusių politikų pavardes – juk užuomina pažymoje neabejotinai remiasi konkrečia operatyvine informacija.

Garsiojoje pažymoje yra ir dar vienas faktas, kurį atskleisti yra žymiai svarbiau, nei aiškintis, kas pažymą nutekino, - tai žinia, kad V.Tomaševskis ir kiti LLRA atstovai lankėsi Rusijos prezidento administracijos valdyboje. Kol kas ponas Tomaševskis šio fakto nei patvirtino, nei paneigė. O atsakymas į klausimą, ar tai, kas rašoma pažymoje, tiesa, neabejotinai svarbus Lietuvos rinkėjams. Ypač tiems Lietuvai lojaliems lenkų tautybės piliečiams, kurie visiškai nenorėtų remti kokio nors Kremliaus statytinio.

Bet dar svarbesnis klausimas – kodėl Lietuvoje iki šiol nėra tokios aiškiai reglamentuotos aktualios visuomenei saugumo informacijos viešinimo praktikos, kokia jau seniai veikia Estijoje?

Geriausiu atveju tokį atsilikimą galima paaiškinti politikų ir teisininkų aplaidumu. Sakau, geriausiu atveju, nes žymiai labiau tikėtinas paaiškinimas – daugiasluoksnė korupcija arba tai, ką rusai vadina „krugovaja poruka“. Lietuviškai net nežinau atitikmens – „absoliuti abipusė (ar daugiapusė) garantija“ skamba pernelyg nekaltai.

Suprantama, kad disponavimas slapta informacija gali būti puikus pasipelnymo šaltinis. Tam pakanka patikimo ryšio tarp slaptos informacijos turėtojų ir vienos ar kitos žiniasklaidos grupės atstovų. Tokia veikla gali būti sėkmingai vystoma kurį laiką, kol koks nors neatsargus judesys nepatraukia politikų ar visuomenės dėmesio. Bet tam tikra slaptos informacijos rūšis gali garantuoti tokiai veiklai ir politinį „stogą“ – tuomet šitokia veikla tampa chronišku ilgalaikiu visos valstybės negalavimu, peržengiančiu ir Seimo, ir prezidento kadencijų ribas. Štai ir visas rinkinys priežasčių, kodėl slapta gali būti laikoma ir didelė dalis informacijos, kurios niekaip nepavadinsi valstybės paslaptimi.

O tokia drumsta terpė – tiesiog idealiai tinka ir svetimų valstybių žvalgybinėms intrigoms. Lietuvos valstybei, daugumai jos piliečių tai gali turėti labai skaudžių pasekmių. Tiesą sakant, jas jau kiekvienas jaučiame savo kailiu.

Todėl dar vienas visai ne retorinis klausimas – kas trukdo valdančiai daugumai, pasinaudojus sėkminga Estijos patirtimi, priimti reikalingas įstatymų pataisas, kad visuomenė būtų legaliai supažindinama su aktualia VSD informacija apie tai pačiai visuomenei kylančias grėsmes? Neabejoju, kad mano labiau kvalifikuoti kolegos čia paironizuotų – pasvajok dar, kad lapė pati sau uodegą pasitrumpintų... Bet argi tai - ne teisėtas reikalavimas paisyti Konstitucijoje įtvirtintos teisės į informaciją? O gal reikalavimas laikytis Konstitucijos jau išties yra nedovanotinas naivumas šiandieninėje Lietuvoje?

Yra ir kitas – jau opozicijai nepatogus klausimas – kas trukdė tokias įstatymų pataisas bent pradėti svarstyti laimėjus rinkimus po VSD skandalo 2006 ? Kodėl mokesčių mokėtojai, finansuojantys VSD veiklą, turi iki šiol tenkintis pro užpakalines duris nutekinama informacija – lyg kokie sąšlavose maisto ieškantys vargetos? Neabejoju, kad, laiku pasirūpinus legaliu žvalgybinės informacijos teikimu visuomenei, būtume išvengę daugelio bėdų, įskaitant ir neproporcingą Darbo partijos įtaką šiandieninėje politinėje arenoje, ir perkamą žiniasklaidą (VSD pažyma šiuo klausimu taip ir liko slapta, nors jos turinys – jau senokai – vieša paslaptis), ir tokių profesionalių triukšmadarių kaip Petras Gražulis arba Artūras Skardžius keliamą sumaištį... Vardijimą galima būtų tęsti – ir kiekvienas toks punktas būtų tema prasmingam žurnalistiniam tyrimui. Gal taip priverstume ir politikus kiek rimčiau žiūrėti į savo pareigas?