VRK atvėrė kelią referendumui, kaip Smetona atvėrė kelią sovietų invazijai

veidas.lt 2014-02-04

Vyriausioji rinkimų komisija padarė viską, kad būtų atvertas kelias referendumui dėl žemės, kuriuo siekiama paneigti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį ir uždrausti lietuviams laisvai disponuoti nuosava žeme.

Anksčiau, kai kalba užeidavo apie 1939–1940 m. sovietų vykdytą šliaužiančią Lietuvos okupaciją, mane visuomet stebindavo, kaip keistai nuolankiai visas Lietuvos valstybinis aparatas vieną po kito tenkino kaskart įžūlesnius sovietų reikalavimus, nors, regis, puikiai suprato, kad kiekvieną dieną Lietuva vis giliau ryjama sovietinio smauglio.
Labiausiai stulbino netgi ne tai, kaip lengvai, nesipriešindama, Antano Smetonos Vyriausybė 1940-ųjų vasarą priėmė paskutinį sovietų ultimatumą. Juk žinoma, kad šis tautininkas paskutinėmis dienomis rašė, jog „Lietuvai būtų geriau prie ruso dėtis“. Ne tai, kaip lengvai buvo nuslopintos bet kokios pasipriešinimo nuotaikos kariuomenėje ir vienintelis nepaklusti drįsęs pulkas netrukus romiai grįžo į kareivines, – kariškiams nuolat kalta, kad jie turį nesikišti į politiką.
Labiausiai stebino, kaip Valstybės saugumo departamento, kurio vadovu iš išdavikų bei kolaborantų suformuota „Liaudies Vyriausybė“ paskyrė vakarykštį kalinį Antaną Sniečkų, aparatas kaip niekur nieko dirbo toliau, tik vietoj komunistų sekė tautininkus, krikdemus bei kitus naujosios valdžios priešus. O juk kas kas, bet saugumo agentai tikrai žinojo, su kuo turi reikalą! Tačiau niekas nedrįso pasipriešinti, nes įsakymo „iš viršaus“ nebuvo, o patiems saugumiečiams spręsti – ne jų kompetencija.
Prisiminiau tai praėjusį trečiadienį, stebėdamas, kaip tuo pačiu argumentu – „tai peržengia mūsų kompetencijos ribas“ besivadovaujanti Vyriausioji rinkimų komisija atmetė siūlymą nutraukti visus su „dirvožemio referendumu“ (taip trumpai vadinamas referendumas, kuriuo siekiama uždrausti ES šalių piliečiams įgyti žemės Lietuvoje, uždrausti įmonėms ir organizacijoms turėti nuosavos žemės, trigubai sumažinti kiekį parašų, kuriuos surinkus skelbiamas referendumas, bei nustatyti, kad leidimai išgauti gamtos išteklius išduodami tik referendumo būdu) susijusius darbus. Mat savaite anksčiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad norint surengti bet kokį referendumą, kuriuo siekiama atšaukti Lietuvos įsipareigojimus, prisiimtus stojant į Europos Sąjungą, pirma reikėtų surengti referendumą dėl Lietuvos išstojimo iš ES.
Kadangi „dirvožemio referendumu“ būtent ir siekiama paneigti Lietuvos stojimo į ES sutartį, jo surengimas prieštarautų Konstitucijai. Tad, dalies VRK narių siūlymu, komisija turėjo nutraukti referendumui surinktų parašų tikrinimą, pripažinti netekusiais galios visus ankstesnius VRK sprendimus dėl šio referendumo ir baigti darbą. Tačiau kita dalis VRK narių užsiėmė išvedžiojimais apie tai, kad pradėjus parašų referendumui rinkimą paleisto mechanizmo sustabdyti jau nebeįmanoma, kad bet kurį VRK sprendimą dėl „dirvožemio referendumo“ stabdymo dar tektų ginti teismuose, tad geriau tegu teismas ir sprendžia, nes ne VRK čia reikalas spręsti.
Kadangi tokios pozicijos laikėsi ir pats VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas, buvo priimtas sprendimas nepriimti jokio sprendimo. VRK iš esmės nusiplovė rankas, kaip tas Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas, nusišalindama nuo bet kokio dalyvavimo Lietuvai lemtinguose sprendimuose, – tegu sprendžia kiti, o mes žmonės maži.
Panašiai VRK elgėsi ir pernai, kai turėjo spręsti dėl masinio balsų pirkimo per Seimo rinkimus. Beje, tuomet nuo sprendimo ir susijusios su tuo atsakomybės iš esmės nusišalino ir Konstitucinis Teismas, prisidengdamas formalia įstatymo raide ir bijodamas matyti esmę.
O esmė iš tiesų baisi – vėl, kaip ir prieš septynis dešimtmečius, prasideda šliaužianti Lietuvos okupacija. Per du dešimtmečius nuo nepriklausomybės atkūrimo desovietizacijos taip ir nepaliesti raudonieji šliužai išsigulėjo, atkuto ir vėl iššliaužė į dienos šviesą, šnypšdami tais pačiais balsais, kaip ir jų pirmtakai, kuriuos į Lietuvą nuolankiai įsileido tautininkų valdžia. Jokios privačios nuosavybės – tik „bendra visos tautos kooperatinė nuosavybė“. Užsieniečių į Lietuvos žemės rinką įsileisti negalima, nes iš jų žemės negalima bus atimti, o štai iš savų, lietuvių, žemę atimti galima!
Taip taip, nejuokauju ir nemeluoju – „dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba apie tai, kad jie norėtų atimti žemę iš Lietuvos savininkų. Štai citata iš referendumo organizatorių instrukcijos parašų rinkėjams, kaip reikia vilioti žmones, įkalbinėjant padėti parašą: „Su vietiniais [žemės savininkais] susitvarkysime patys, o su kitų valstybių piliečiais bus kebliau – jiems negalioja Lietuvos įstatymai. Iš vietinių [žemę] galime atimti, išpirkti, o kitų valstybių piliečių teises gina jų valstybės. Tai ar kovojam už savo protėvių žemę?”
Šioje instrukcijoje svarbu netgi ne tai, kad raginama nuolatos meluoti žmonėms, kaip ir cituojamu atveju, esą užsieniečiams negalioja Lietuvos įstatymai. Čia svarbu toji bolševikinė, neapykanta darbštiems ir pasiturintiems Lietuvos piliečiams persunkta instrukcijos dvasia: „Savoj žemėj ne šeimininku, o vergu ketinate būti? Jei jūsų vaikai vėliau kada nors nuspręstų Lietuvos žemės nusipirkti, jie už ją turės mokėti gerokai daugiau. Ir tikriausiai vargiai beįpirks, nes tikrai neturės tiek pinigų, kiek tuomet ji kainuos.“
Akivaizdu, kad „dirvožemio referendumo“ organizatoriai nusitaikė į tuos skurdžius ir liumpenus, kuriems žemės sklypo ar namo pirkimas yra kažkas neįsivaizduotina, nes pinigų kišenėje užtenka nebent alaus bambaliui įpirkti. Tai yra į tuos pačius, į kuriuos kadaise buvo nusitaikiusi sovietinė propaganda, meiliai vadindama juos „proletarais“, „bežemiais ir mažažemiais“ valstiečiais, „darbo žmonėmis“, kuriuos vėliau, pažadėjusi žemės į Sibirą išvežtų ūkininkų sąskaita, verbavo į stribus, ant kurių šautuvų durtuvų išpampo naujoji, sovietinė dvarininkija – kolchozų pirmininkai.
Tie stribai, kuriems pavyko išvengti partizano kulkos, vėliau gavo butuką mieste ir pašalpą arielkos buteliui nusipirkti, o štai kolchozų pirmininkai klestėjo ir tarpo, tad atėjus Atgimimui jautėsi esą tikraisiais Lietuvos žemės savininkais. O Sąjūdis ir nepriklausomybės atkūrimas tą žemę iš jų atėmė. Iš čia toji du dešimtmečius trunkanti neapykanta „Landsbergiui, kuris kolūkius sugriovė“. Iš čia ir „dirvožemio referendumas“, už kurio šauklio, buvusio kolchozų dainiaus Pranciškaus Šliužo kyšo buvusio kolchozo pirmininko Karbauskio bei vienu didžiausių Lietuvos žemvaldžių tapusio jo sūnaus ausys.
„Dirvožemio referendumas“ – tai ne referendumas dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai referendumas dėl žemės atidavimo kolchozų pirmininkams.

„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai visiškai rimtai kalba, kad jie norėtų atimti Lietuvos žemę iš dabartinių jos savininkų.