Pirmoji atkirtį Europos Parlamente V. Tomaševskiui prieš visą Europą skėlė šalies Prezidentė, nedviprasmišką poziciją pagaliau užima ir šalies žiniasklaida.

Galiausiai, LLRA provokacijoms Europoje nesiliaujant, keliasdešimt garsių Lietuvos mokslininkų, menininkų ir Sąjūdžio pirmeivių kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus, reikalaudami pašalinti LLRA iš valdančiosios koalicijos ir įvertinti šio antivalstybinio darinio elgesį Valstybės gynimo taryboje.

Teisinga reakcija

Dešimtmečius lietuvių ir lenkų tautas kiršinanti ir vien iš to gyvuojanti Lietuvos lenkų rinkimų akcija šių metų sausį peržengė visas ribas ir atvėrė akis iki šiol jų reikalavimų nuoširdumu tikėjusiems optimistams. Suvokimas, kad tenkinant nepagrįstus LLRA reikalavimus, santykių su Lenkija nepavyks pagerinti, yra pirmas žingsnis problemos sprendimo link. LLRA gyvena iš konflikto, tad pasitaiko siūlymų jai nusileisti, bet naivu galvoti, kad reikalavimai liautųsi, o priešiškų konstitucinei santvarkai darinių keliamos problemos nuolaidžiavimu nesprendžiamos. Dar nuo Miuncheno suokalbio turėtume gerai atsiminti, prie kokių pasekmių veda toks „nuosaikus“ mąstymas. 

Kaip veikia LLRA monopolis?

Tankiai tautinių mažumų gyvenama Pietryčių Lietuva ir pažabojus LLRA liktų atsilikęs, išskirtinio dėmesio reikalaujantis regionas. Tačiau problemos ten iš tiesų nėra kalbinės–tautinės. Priešingai, jos socialinės ir ekonominės, atsiradusios dėl sąmoningos LLRA valdomų Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybių izoliacijos.

Dvikalbių pasų įrašų ar gatvių bei miestelių pavadinimų nori tik maža dalis LLRA rinkėjų. Daugumai jaunesnės kartos lenkų šie klausimai antraeiliai, o visi toliaregiški tėvai siekia savo vaikus išmokyti valstybinės kalbos ir atverti jiems kuo geresnes galimybes Lietuvos darbo rinkoje. Vieša paslaptis, kad už LLRA šiame krašte balsuojama ne dėl jų programinių nuostatų aktualumo. Jos sėkmę lemia tobula savivaldybės įstaigų kontrolė, leidžianti sutelkti visuotinę LLRA paramą pervedant po procentą šiai partijai, renkant dešimtinę savivaldybės direktoriaus baudai apmokėti ar galiausiai, per rinkimus. 

Šiuose rajonuose praktiškai nėra verslo ir investicijų. Privatus sektorius čia reikštų partijos nekontroliuojamas darbo vietas, o tai sužlugdytų LLRA monopolį šiame regione. Ne veltui sklando legendos apie tai, kaip norintis Vilniaus rajone įkurti gėlių kioską turi gauti kone asmenišką LLRA viršūnėlių leidimą. Ir „Investuok Lietuvoje“ liudija, kad niekaip negali susisiekti su šių rajonų merais, kai investuotojams prireikia rasti lenkakalbių darbuotojų. Verslas „Vilnijoje“ nepageidaujamas. 

Galiausiai Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose veikia tobula antivalstybinės propagandos sistema – tiek radijo, tiek spaudos lenkų kalba leidėjai ir transliuotojai yra LLRA nariai ar su jais susiję giminystės ryšiais ir tarnauja partijos interesams. Regione sklando mitai, jog pensijas vietos gyventojams išmoka ne Lietuva, o Lenkija (nesunku patikėti, kai Lenkija iš tiesų moka po 794 litus į lenkiškas mokyklas Lietuvoje išleistų pirmokų tėvams), skleidžiamas įsitikinimas, jog lietuviai yra priešiški tautinėms mažumoms, o keliami dvikalbystės reikalavimai neva neprieštarauja Konstitucijai ir yra blokuojami tik dėl tariamo lietuvių priešiškumo (šį melą E. Trusevič kartojo ir iš Lenkijos į VU TSPMI atvykusiems lenkų studentams).

Kuo pakeisti kiršintojus?

Pietryčių Lietuvos gyventojai pagrįstai jaučiasi užmiršti valstybės. Siekiant tai pakeisti būtina pralaužti informacinę blokadą, perduoti Švietimo ministerijai krašto mokyklas, tikslingai remti ekonomiškai atsiliekantį regioną. Vis dėlto svarbiausia skatinti verslo atėjimą bei darbo vietų privačiame sektoriuje kūrimąsi. Tik kartu taikomos šios priemonės leistų vietoje LLRA teroro formuotis normaliai nacionalinei politikai, kurioje konkuruotų iš tiesų žmonėms aktualios idėjos, o ne tautų kiršinimas. 

Nors būdami sostinės pašonėje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonai pagal daugelį rodiklių velkasi visų savivaldybių uodegoje. Čia praktiškai neateina investicijos, lyginant su kitais rajonais prie didmiesčių, itin aukštas nusikalstamumas, nedarbas, maži atlyginimai, jaunimo užimtumas. Gatvėje paklaustas žmogus prašo ne dvikalbių gatvių pavadinimų, o tose gatvėse užlopyti duobes.
Europos šalys (ypač Italija, Slovėnija, Estija) ten, kur ekonominis atsilikimas persipina su tautine įvairove ir gali kelti tautines įtampas, taiko tikslinius fondus ir paramos programas, kurios padėtų tokiems regionams atsigauti ekonomiškai.

Socialdemokratų koalicijos nei 2007 metais, nei pernai planuodamos ES paramos perspektyvą LLRA valdomų Pietryčių Lietuvos rajonų kaip tikslinių teritorijų ES paramai gauti neišskyrė. 2012 m. vasarą užregistruotas Pietryčių Lietuvos plėtros fondo įstatymo projektas. Juo siūloma sukurti vietos bendruomenių, o ne LLRA valdomų savivaldybių įsisavinamą fondą krašto gyventojų poreikiams (žaidimų aikštelėms, darželiams, gatvėms ir kt. tvarkyti), tačiau įstatymas iki šiol dulka Seimo stalčiuose. 

Būtina atgaivinti šią iniciatyvą, taip pat investuoti į alternatyvios, LLRA ir jokios kitos partijos nekontroliuojamos lenkiškos žiniasklaidos Pietryčių Lietuvoje kūrimą. Net ir didžiausias rūpestis regionu liks nepastebėtas, jei žmones pasieks tik melaginga informacija apie diskriminaciją ir neapykantą. 

Sunkiausią ir svarbiausią klausimą, kaip į rajonus pritraukti verslą, spręsti turi ir to sąmoningai vengia ne vien Pietryčių Lietuva. Daugelyje šalies rajonų verslas susiduria su priešiška, dirbtines kliūtis kuriančia savivaldybių pozicija. Tam keisti reikalingi dvejopi veiksmai. Pirma, pačias savivaldybes reikia motyvuoti siekti darbo vietų kūrimosi ir ekonominio aktyvumo regione. Antra, Lietuvos savivaldybės pagal atsakingai parinktus rodiklius turi būti sureitinguotos, o priklausomai nuo savivaldybės vietos tokiame reitinge į ją ateinančiam verslui teikiama skirtinga parama: silpniausiose savivaldybėse, kokie ir yra Šalčininkai, verslui valstybė turėtų teikti didesnes pelno mokesčių lengvatas ar kitokias motyvacines priemones.

Žinoma, priešiško LLRA nusiteikimo verslo ir jų nekontroliuojamų darbo vietų atžvilgiu vien tokios priemonės neišraus. Tačiau visokeriopas susirūpinimas krašto švietimu, žiniasklaida, infrastruktūra ir darbo vietų kūrimusi galėtų padėti galutinai sugriauti LLRA kuriamus mitus ir šios Lietuvai priešiškos jėgos gyventojų kiršinimu paremtą bei jų gerovės sąskaitą susikurtą karaliavimą.