A.Bačiulis: Nesidrovėkime būti rusofobais

veidas.lt 2014-02-25

Maskvos televizijų laidose kone isteriškai reikalaujama krauju užlieti Kijevo Maidaną arba sudraskyti Ukrainą į gabalus, Sočyje olimpiados svečių akivaizdoje kazokai rimbais pliekia merginas – Rusija jau nebesigėdija būti agresyvia fašistine valstybe.

Rašant šias eilutes ketvirtadienio pavakare žuvusiųjų skaičius Kijeve artėjo prie šimto, sužeistieji skaičiuoti tūkstančiais, o abi pusės – tiek Viktoro Janukovyčiaus režimo rėmėjai jėgos struktūrose, tiek Maidano sukilėliai – atvirai perėjo prie gatvių mūšių koviniais ginklais. Kas dėsis Ukrainoje šią savaitę, kai „Veido“ numeris pasieks skaitytojus, galima tik spėlioti: gal, laimei, kraujo liejimas jau bus pasibaigęs, o gal, atvirkščiai, režimo ir laisvės siekiančių ukrainiečių kova bus virtusi plataus masto pilietiniu karu, gresiančiu sudraskyti valstybę. Bent jau tokio įvykių Ukrainoje raidos scenarijaus pastaruoju metu atvirai siekė Rusija, ragindama Rytų Ukrainą ir ypač Krymo pusiasalį, kuriame įsikūrusi Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, atsiskirti nuo daug menkiau susovietintos Vakarų Ukrainos.
Tikriausiai niekam iš stebinčiųjų įvykius Ukrainoje nekyla abejonių, kad jeigu ne atvira politinė, finansinė ir karinė Rusijos parama V.Janukovyčiaus režimui, šis smulkaus provincijos bandito pasaulėvoką turintis veikėjas niekada nebūtų nei drįsęs pasipriešinti daugumos bendrapiliečių remiamam Ukrainos suartėjimui su Europos Sąjunga, nei ryžęsis išvaikyti tuomet dar taikią eurointegracijos šalininkų demonstraciją, nuo kurios ir prasidėjo Maidano sukilimas. Ir, savaime suprantama, jei ne kasdienis Maskvos spaudimas (pastarosiomis dienomis Rusijos televizijų laidose visiškai atvirai asmeniškai V.Janukovyčiaus reikalauta sutriuškinti Maidaną karine jėga, priešingu atveju žadant paversti jį politiniu, o gal ir ne vien politiniu, lavonu), pastarųjų dienų karas Kijeve nebūtų kilęs. Visišką V.Janukovyčiaus priklausomybę nuo Kremliaus rodo vien faktas, kad, ketvirtadienį pas jį atvykus Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos užsienio ministrams, jis nesutiko su jais iš esmės tartis tol, kol savo atstovo į Kijevą neatsiuntė Vladimiras Putinas.
Vis dėlto patį kraupiausią įspūdį praėjusią savaitę padarė ne Maidanas (gal todėl, kad jau kuris laikas mintyse susitaikyta su neišvengiama kruvina atomazga), bet gyvuliškas ir beprasmiškas gaujos kazokų, pasitelktų „tvarkai palaikyti“ Sočyje vykstančios olimpiados metu, susidorojimas su „Pussy Riot“ merginų grupės narėmis. Įsivaizduokit vaizdą: dešimtis teatrališkomis praėjusio amžiaus pradžios uniformomis dėvinčių stuobrių užpuola ketvertą merginų plonomis suknelėmis ir pradeda su sadistišku pasimėgavimu čaižyti jas rimbais, plūsdamiesi pačiais šlykščiausiais rusiškais keiksmažodžiais, tarp kurių cituotini tik trys: „Dabar jums parodysime!“ Pargriuvusias ant žemės merginas spardo auliniais batais, rimbais pliekia tai filmuojančią jas lydinčią operatorę. Ir visa tai vyksta daugybės žurnalistų ir olimpiados svečių akivaizdoje, o merginas besivaikantys kazokai nė kiek to nesigėdija, regis, netgi didžiuojasi galį sukapoti rimbais „caro Putino“ nekenčiamas mergiotes, kaip jų protėviai rimbais ir kardais kapojo savo bažnyčią ginančius lietuvių valstiečius Kražių skerdynių metu.
Toks viešas valdžios susidorojimas su kitaminčiais buvo neįsivaizduojamas netgi sovietmečiu. Taip, milicininkai mušdavo sulaikytuosius, kartu su jais patruliuodavę „liaudies draugovininkai“ šokiuose kirpdavo „nepadoriai ilgus“ vaikinų plaukus ar pernelyg plačias kelnes, tačiau tai būdavo daroma tarpuvartėse, laiptinėse, milicijos „voronokuose“, patyliukais, kad niekas nematytų ir negalėtų paliudyti apie sovietinės teisės pažeidimus. Regis, tokių viešų žmonių nuplakimų gatvėse sovietmečiu nėra buvę netgi Stalino laikais. Sovietinis režimas pagarba žmogaus teisėmis niekados nepasižymėjo, bet išorinio, parodomojo padorumo buvo gan griežtai laikomasi netgi kasdienybėje. O kad toks milicijos ar jos parankinių siautėjimas galėtų vykti įvairių tarptautinių, Sovietijos prestižą pasaulyje turinčių įtvirtinti renginių metu, užsieniečių žurnalistų akivaizdoje, buvo tiesiog neįsivaizduojama. Jei 1980 m. per Maskvos olimpiadą netoli olimpinių objektų milicija būtų viešai sumušusi kokį žmogų, tą pačią dieną ne tik Vidaus reikalų, bet ir KGB vadovai būtų iš darbo išlėkę, nes „nugalėjusio socializmo šalyje“ tokių dalykų būti negali – bent jau kai užsieniečiai mato.
Tai, kas buvo neįsivaizduojama „nugalėjusio socializmo“ laikais Sovietų Sąjungoje, tapo tikrove „nugalėjusio putinizmo“ laikais Rusijos Federacijoje. Ir ne tik tikrove, bet rekomenduotino elgesio pavyzdžiu, nes viešas „Pussy Riot“ merginų nuplakimas buvo nedelsiant išplatintas Kremliaus televizijos kanalų. Taip pat akivaizdu, kad šis viešas susidorojimas buvo iš anksto planuotas, nes Sočyje, kuriame olimpiados saugumą užtikrina 40 tūkst. Rusijos ir nežinomas skaičius Amerikos bei Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų pareigūnų, nepastebimai užkirsti kelią „Pussy Riot“ akcijai buvo galima dešimtis kartų šimtais būdų. Bet Kremliui reikėjo viešo, demonstratyvaus susidorojimo, parodymo ir Rusijai, ir pasauliui, kad „caras Putinas“ spjovė į pasaulio viešąją nuomonę.
Štai šitai – kad Rusiją valdantis režimas atvirai spjauna į pasaulio viešąją nuomonę, turi Lietuvą gąsdinti labiau nei manevrai „Zapad 2013“, per kuriuos Kaliningrado srityje mokytasi sunaikinti Lietuvos kariuomenę, ar 250 Rusijos „diplomatų“ konsulate Klaipėdoje, kurioje jau netrukus švartuosis suskystintų dujų terminalo laivas-saugykla. Netgi nauja Rusijos ginkluotė, karštligiškai perkama už senkančius naftos dolerius, turėtų gąsdinti mažiau nei faktas, kad Kremliaus režimas dabar jau visiškai nebesivaržo Vakarų požiūrio ir nebebijo naudoti smurto kaimynystėje.
Premjeras Algirdas Butkevičius neseniai aiškino, esą didžiųjų šalių vadovai įvairiuose susitikimuose ne kartą yra klausę: „Kodėl jūs tokia retorika kalbate apie Rusiją – ar jūs norite Rusiją pakeisti?“ Taip duodamas suprasti, kad Lietuvai nereikia kalbėti apie V.Putino režimo keliamą pavojų. Betgi atvirkščiai – nutylėti dabartinio Rusijos režimo esmę gali tik tie, kurie turi iliuzijų jį pakeisti. Arba tie, kuriuos nuo Rusijos skiria koks tūkstantis kilometrų, kalnų grandinė ar vandens telkinys. Lietuva, kuri nei tokių iliuzijų, reikia manyti, nuo 2008-ųjų Gruzijos karo nebeturi, nei yra atskirta nuo Rusijos gamtiniais barjerais, gali nesivaržyti savo visiškai pagrįstos rusofobijos ir atvirai kalbėti apie į Rusiją atėjusį fašizmą. Nes jei dabar nutylėsime, paskui gali būti per vėlu.

Nereikia drovėtis būti rusofobais, nes į fašizmą riedanti „nugalėjusio putinizmo“ Rusija iš tikrųjų kelia pavojų visoms savo mažesnėms kaimynėms.