Pats Vladimiras Putinas, matyt, įsivaizduoja, kad Krymo užpuolimu jis gerokai pagąsdino bedančius vakariečius. Tačiau naivu jam būtų tikėtis, kad sukėlė baimę, kuri virs pritarimu bet kokiems jo veiksmams. Po savo olimpiados Sočyje V. Putinas asmeniškai laimėjo didelį neatimamą medalį - tapo pavojingiausiu žmogumi pasaulyje.

Su tokiu medaliu jis yra lyderis žavingoje kompanijoje drauge su Šiaurės Korėjos, Venesuelos, Baltarusijos, Šiaurės Sudano ir panašių režimų atstovais. Lyderiu jį daro atominis lagaminėlis ir chuliganiški veiksmai. Jis kelia baimę net tarp savųjų: šiomis dienomis Venesuela, motyvuodama savo konstitucija, atsisakė Rusijai leisti įkurti karinę bazę savo teritorijoje. Matyt, elgesys aplink bazę Sevastopolyje pakankamai iškalbingai piešia perspektyvas net tolimai Venesuelai.

Chuliganizmas yra elgesys, priešingas priimtoms normoms, kurios įgalina žmones taikiai sugyventi. Vairuoti reikia pagal taisykles, kad būtų mažiau avarijų, o iš praeivio negalima atiminėti laikrodžio, nors ir labai apie tokį svajojate. Smurtu grindžiami santykiai žmonijos istoriją parašė kaip karų istoriją, bet kada žudymo sugebėjimai neišpasakytai tobulėjo, vis labiau imtasi santykius tarp valstybių grįsti susitarimais, o ne stipresniojo teise.

Žmonių bendravimo principai valstybės viduje yra perkelti į tarpvalstybinį lygmenį. Ilgai truko kelias nuo santuokų tarp monarchų, kada asmenų sąjunga prilygo valstybių sąjungai, iki 21 a. pasaulio saugumo struktūrų, kurias sukuria prisiimti įsipareigojimai. Branduolinis ginklas pasaulinį snukiadaužį padarė neįmanomą.

Pokarinės Europos architektai subūrė nuolat tarpusavyje kariavusį senąjį žemyną į sąjungą, ir Europoje jau beveik 80 metų tvyro taika. Yra daug tarptautinių organizacijų, tokių kaip Jungtinės tautos ar ESBO, kurių paskirtis yra tarpvalstybinius nesutarimus versti derybomis, o jose veikiančios Rusijos elgesys vis labiau darosi priešingas taikaus bendrabūvio principams.

Klubo nariai vis gūžteli dėl chuliganiškų veiksmų, bet neatsitraukia nuo šampaniuko. Chuliganas visada atgręžtą nugarą supranta kaip leidimą tęsti. Jei galima purtyti pelenus ant kilimo, galiausiai jis užgesins nuorūką kitaminčiui į kaktą.

V. Putinas atėjo į valdžią ant Čečėnijos karo bangos. Niekas jam netrukdė ištisais aūlais naikinti čečėnus. Atseit, vidaus reikalas, ir nieko čia nepadarysime. „Ką gi, - sumetė V. Putinas, - galime smarkiau.“

Kada Rusija užpuolė Gruziją 2008 m., Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ES vardu pamojavo punktais, kurių Rusija iki šiol netęsėjo, o ES tiriamoji misija baigėsi ambasadorės Heidi Tagliavini raportu, kuriame patogiais nutylėjimais sulipdyta indulgencija rusų įsiveržimui į kaimyninės valstybės teritoriją.

1938 m. Miuncheno susitarimu didžiosios Europos valstybės įsivaizdavo pratęsiančios savo ramų gyvenimą, o Hitleris jį suprato kaip priešų silpnumo išraišką. H. Tagliavini raportu bei N. Sarkozy lapeliu ES prisidengė nuo nemalonios pareigos sutramdyti chuliganą. Nuolaidžiavimai Miunchene sugrįžo 1939 m. Lenkijos užpuolimu, o nuolaidžiavimai dėl Gruzijos išvirto į Ukrainos užpuolimą.

Labai svarbi šio antpuolio detalė yra 1994 m. Budapešto sutarties sulaužymas. Ukraina tada atsisakė branduolinio ginklo, taigi, sutiko būti silpnesne kariniu atžvilgiu, ir dėl to JAV, Jungtinė Karalystė ir Rusija įsipareigojo būti jos teritorinio vientisumo garantais. Dabar vienas iš garantų vykdo Krymo okupaciją. Ją nutraukti galima, jei kitų dviejų garantų spaudimas bus didesnis už Rusijos spaudimą.

Iškyla esminis klausimas, ar taikus sambūvis pasaulyje gali būti grindžiamas sutartimis, jei net JAV ir JK nepajėgios apginti sutarties nuostatų. Jei šios dvi šalys nesugebės paveikti Rusijos, vadinasi, taikos architektūra, braižyta po Antrojo pasaulinio karo, yra nieko verta. Į dienotvarkę grįžta stipresnio ir įžūlesnio teisė.

Turbūt apie tai pamąstys Iranas, kuris po ilgų spaudimo metų lyg ir sutiko nutraukti savo branduolinę programą. Tai sumažins bet kokias galimybes įkalbėti kada nors Šiaurės Korėją atsisakyti atominio ginklo. Tai gali sukelti minčių Ukrainoje apie padarytą klaidą, kurią galima ištaisyti, imantis urano sodrinimo: Ukraina turi 15 atominių reaktorių ir planuoja pastatyti dar 13 iki 2030 m.

V. Putinas vertas pavojingiausio žmogaus pasaulyje vardo, nes dėl savo imperinių ambicijų paleidžia džiną iš butelio. Naikindamas pasitikėjimą sutartimis, jis siūlo kitą, jėgos modelį. Pasaulio taika iki šiol yra trapi, daug yra sienų, kurios kam nors nepatinka. Afrikoje turbūt nėra nė vienos visiems priimtinos sienos. Bet pasaulio bendruomenei aišku, jog susitaikyti su nepasitenkinimu yra geriau, negu imti sienas perstumdyti ir nugrimzti į nesibaigiančius konfliktus. V. Putinas demonstruoja priešingą nuomonę. Idėja apie sienų lankstumą gali praversti Kinijai: rytų Sibire jau dabar gyvena daugiau Kinijos piliečių, negu Kryme yra Rusijos piliečių.

Vengdamas grynai asmeninės atsakomybės, V. Putinas kariuomenės panaudojimui paprašė Federacijos tarybos pritarimo, nors konstitucija jam leido apseiti bet to. Federacijos taryboje susirinko 87 senatoriai iš 168 (52 proc.) ir nubalsavo vienbalsiai. Federacijos tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko paaiškino, jog Kryme žūsta rusai, ir juos reikia gelbėti (Rusijos konsulas Kryme vėliau pareiškė, kad jo žiniomis nukentėjusiųjų išvis nėra). Niekas į faktus nesigilino. Niekas iš senatorių neuždavė nė vieno klausimo vykdomosios valdžios atstovams, prieš balsuodamas tokiu rimtu reikalu. Jie prisiėmė atsakomybę drauge su V. Putinu, ir jų vardai žinomi, o jų turtai Vakaruose gali būti žinomi.

Įdomu, kad senatoriai naudojo tą patį posakį „ribotas karinis kontingentas“, kaip ir Leonidas Brežnevas 1978 m., kada TSRS užpuolė Afganistaną, pradėdama savo žlugimą. Tyrinėtojams nėra pavykę rasti jokio dokumento su parašais dėl invazijos į Afganistaną, nors teoriškai tam turėjo pritarti Politbiuras.

2014 m. Rusijos Federacijos taryba jaučiasi laisviau ir laimina agresiją nesislėpdama. Blogiausiu atveju įjungs atbulinį bėgį ir vaizduos, kad nieko neįvyko. Iki kito karto. Tikėjimas nebaudžiamumu įkvepia.