Da­bar su­pran­tu, kad tė­vai klau­sė­si Var­šu­vos ra­di­jo, tai tu­rė­jo bū­ti 1939-ųjų rug­sė­jo pra­džia, o šau­ki­nys „Dė­me­sio! At­ei­na!“ (ar­ba at­skren­da, puo­la) reiš­kė ra­gi­ni­mą sku­bė­ti į slėp­tu­ves, nes ar­tė­ja vo­kie­čių bom­bo­ne­šiai.

Kiek­vie­ną nau­ją ži­nią apie ka­ro prieš Ukrai­ną es­ka­la­vi­mą tu­rė­tų ly­dė­ti šis sig­na­las Eu­ro­pai, vis dar tri­nan­čiai mil­tus, kaip rea­guo­ti į Krem­liaus ag­re­si­ją.

Kry­mo „vals­ty­bė“, ku­rią iš anks­to oku­pa­vo Ru­si­jos ka­riuo­me­nė, ir Kry­mo tau­ta, nė ne­spė­ju­si su­si­vok­ti gi­mu­si, pa­gal pla­ną taps ne­va Ru­si­jos pa­kraš­čiu su grės­min­go­mis to­les­nio bū­vio prob­le­mo­mis. Ka­da už­ka­riau­to­jai puls ukrai­nie­čių ka­riuo­me­nės įgu­las Kry­me, ap­sup­tas jų dis­lo­ka­vi­mo vie­to­se? Ar kar­to­sis Ves­terp­la­tės gy­ny­ba Hit­le­rio už­pul­ta­me Gdans­ke? To­to­rių na­mai jau pa­žy­mė­ti kry­žiais (tik pa­mė­gin­kit ne­tei­sin­gai bal­suo­ti!), jie pra­šo­si Tur­ki­jos ir NA­TO ap­sau­gos nuo Ru­si­jos ap­gink­luo­tų „ti­tuš­kų“ bei re­gu­lia­rių oku­pa­ci­nių pa­jė­gų. Šios įsi­trauk­tų to­to­riams mė­gi­nant gin­tis. „Gazp­rom“ ra­miai nu­si­tai­kęs į Kry­mo naf­tą, kaip tei­sė­tą plė­ši­kų tro­fė­jų... Vi­sur ir kas­kart, kai pra­ne­ša­mos to­kios nau­jie­nos, pri­va­lė­tų skam­bė­ti sig­na­las Eu­ro­pai: „A­tei­na!“

Char­ko­vas, Do­nec­kas... Ru­si­ja pri­ga­be­no per at­vi­rą sie­ną „tu­ris­tų“ mu­šei­kų, stau­gian­čių „Ro­si­ja!“; tiems vyk­dant už­duo­tį jau yra au­kų, o Krem­lius kal­ku­liuo­ja su­tei­kęs sau iš anks­to „įs­ta­ty­mi­nę tei­sę“ pul­ti bet ku­rią vie­tą pa­sau­ly­je, kur gy­ve­na, tad yra skriau­džia­mi ru­sai. Tai kas, kad Ry­tų Ukrai­nos ru­sai siun­čia V.Pu­ti­nui pe­ti­ci­jas „Pra­šo­me mū­sų ne­gin­ti“... Gins, be abe­jo, uži­mi­nės ką no­rės, kai va­das nu­tars: pla­ną „Vozv­raš­če­ni­je“ vyk­dy­ti! Ne­bent jam iš­ei­tų kaip vi­suo­met.

Di­džiau­sias Va­ka­rų „pro­ko­las“, kad Krem­liaus dū­mi­nių bal­sa­vi­mų šė­pą va­di­na re­fe­ren­du­mu. Kai jau pa­vy­ko įkiš­ti žiop­liams į bur­nas to­kią pi­liu­lę, eis to­liau da­ry­da­mi sa­vo pu­ti­ren­du­mus įvai­riuo­se SSRS mies­te­liuo­se ir kai­muo­se. Be abe­jo, iš­ties­da­mi vi­so­kiems „bū­kim vie­nin­gi“ ir bro­liš­kos pa­gal­bos ran­ką. Tau­tos nė ne­spės aliar­muo­ti be­va­lėms Ne­la­bai Su­vie­ny­toms Tau­toms: sta­li­nis­tai fa­šis­tai at­ei­na!

Šioms pats lai­kas su­si­vie­ny­ti ir grįž­ti prie se­no 1950 me­tų tei­si­nio ak­to „Su­si­vie­ni­ję tai­kai“. Pa­gal jį, jei­gu vie­na nuo­la­ti­nė Sau­gu­mo Ta­ry­bos na­rė pa­ti pa­si­ro­do ag­re­so­rė ir pik­ty­biš­kai ve­tuo­ja rei­ka­lin­gų ko­lek­ty­vi­nių prie­mo­nių spren­di­mą, Jung­ti­nės Tau­tos ga­li ženg­ti pa­čios, spręs­ti įveik­da­mos to­kį Sau­gu­mo Ta­ry­bos par­aly­žių. Įsta­tų lau­žy­to­ja bū­tų ver­ti­na­ma kaip sa­vo veiks­mais pa­ti iš­sto­ju­si iš or­ga­ni­za­ci­jos, įkur­tos gin­ti pa­sau­li­nę tai­ką. Taip Tau­tų Są­jun­ga 1939 me­tais jau bu­vo su­re­gu­lia­vu­si Sta­li­no SSRS ir Hit­le­rio Vo­kie­ti­ją.