Pateikiame visą jo tekstą, publikuotą snob.ru:
Kaip ir mes visi, gana ilgai gyvenau Vladimiro Putino Rusijoje ir žinau, kas tai per šalis. Tai visiškos korupcijos šalis, valstybinio chamizmo, pinigų plovimo, žmogaus nepaisymo šalis.
Krymo prisijungimas prie Rusijos – Krymo pralaimėjimas, o ne pergalė. Mirusieji stveriasi už gyvųjų – mirdama Rusija negyva ranka dar bando sučiupti kažkokį gabalėlį. Numatant situaciją ne žingsnį, o du–tris žingsnius į priekį, ji virs kolosaliu pralaimėjimu. Suprantu, kad Vladimirui Putinui reikėjo psichologinės kompensacijos už visus pažeminimus, kuriuos jis patyrė iš Vakarų lyderių, būdamas valdžioje, tačiau abejoju, ar jos reikia visiems likusiems. Šiuo metu visiškai įmanoma situacija, kuriai susidarius Pietų Korėja atsiskyrė nuo Šiaurės Korėjos. Nesu įsitikinęs, kad Ukraina pralaimėjo.
Laisvai kalbu ukrainietiškai, žinau Ukrainą, esu joje gyvenęs iš viso kelerius metus. Manau, kad Ukraina gavo šansą tapti europietiška valstybe, o Rusija jį prarado, nepaisant to, kad Rusija ir Ukraina etniniu ir mentaliteto požiūriu labai artimos.
Tačiau dabar jos liovėsi buvusios viena tauta – V. Putinas vienu smūgiu sugriovė šių valstybių vienybę. Esu pagyvenęs žmogus, žinau, kad pagyvenęs žmogus nebūtinai yra idiotas. Dar vyresnis, nei aš, žmogus – Zbigniewas Brzezinskis, prezidento Jimmy Carterio padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais, labai teisingai pasakė: „Rusija ir Ukraina – imperija, o Rusija be Ukrainos – ne imperija.“
Antradienį (V. Putinui paskelbus Krymo aneksiją - red.) dalyvavome Rusijos imperijos laidotuvėse. Atėjo galas imperijos egzistavimui. Dvi mano mėgstamiausios koncepcijos tokios: pirma, reikia pakeisti imperiją nacionaline valstybe, antra, reikia likviduoti Maskvos patriarchato rusų stačiatikių cerkvę. Tai ir vyksta mūsų akyse. Manau, po visko, kas atsitiko, Ukrainos cerkvė atsiskirs. O jos (tikinčiųjų) skaičius rusų cerkvėje yra kertinė Maskvos patriarchato rusų stačiatikių cerkvės sąlyga – Rusios krikštynos, švelniai tariant, vyko ne Maskvoje.
Nežinau, ar man suteiks Ukrainos pilietybę, kadangi nepasakyčiau, kad ukrainiečių politikai teigiamai mane vertina, – tarp jų daug mano priešų, – tačiau prašysiu. Kuriu svarbų precedentą – didelė dalis rusų, kurie teigiamai vertina Ukrainą, dabar gali pereiti iš rusų pusės į ukrainiečių pusę. Aš savęs nepervertinu, nemanau, kad esu didis mūsų epochos politinis veikėjas – neduok Dieve. Aš – mažas žmogus, laikau save kuru, žaliava. Tačiau aš – radioaktyvus atomas. Jei man suteiks pilietybę, norinčių gauti Ukrainos pilietybę skaičius iš karto padidės.
Žinoma, antradienį klausiausi V. Putino pranešimo. Tai geriausia jo kalba. Kai esi stipriai motyvuotas kažką pasakyti, gerai kalbi. Kai prisipažįsti meilėje moteriai, kuri tau labai patinka, tekstas būna puikus – taip ir buvo antradienį. V. Putinas išgyveno savo žvaigždžių valandą ir, žinoma, pasakė kur kas svaresnę ir labiau argumentuotą kalbą nei visos ankstesnės. Tik klausimas, kas bus toliau. Ši istorinė diena praeis, o kas laukia rytoj? Rusija ir toliau liks visiškos korupcijos valstybe, kurią visame pasaulyje laiko antrarūše valstybe, o Ukraina gaus šansą tapti tegu ne pirmos, kaip Vokietija ir Didžioji Britanija, bet antros klasės valstybe.
Šiandien tai, ką sakau, gali pasirodyti beprotybe ir susipainiojimu, bet tokia pranašo dalia – iš pradžių tave turi apmėtyti akmenimis, o paskui paaiškėja, kad esi teisus. Šiuo metu išgyvenu apmėtymo akmenimis stadiją, turiu ją pereiti, kitaip pranašui neįmanoma. Tad ir įspėju – labai greitai mums teks rinktis tarp Rusijos ir Ukrainos, kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos.
Jei gausiu pilietybę, eisiu įprasčiausiu keliu, nerengsiu jokių viešų kampanijos, neskelbsiu manifestų. Taip pat neketinu užsiimti ukrainietiška politika, net jei gaučiau Ukrainos pilietybę – ten nepretenduoju į politinę karjerą. Nusprendžiau eiti savo keliu, noriu gyventi vakarinėje Ukrainos dalyje, nebūtinai dideliame mieste, ir užsiimti savo reikalais.
Nelaikau savęs žymia visuomenine figūra, kuri nusipelno išskirtinio dėmesio. Mano planas dėl pilietybės tebegalioja, tačiau spaudos konferencijos apie šio plano įgyvendinimą nerengsiu. Jeigu paskui kam nors pasidarys įdomu, kaip vyksta šis procesas, visada esu pasirengęs papasakoti, tačiau neketinu nušvietinėti pilietybės gavimo proceso internetu. Ir štai kodėl: kad ir kaip būtų keista, už savo vardą esu skolingas Vladimirui Putinui, nes tapau garsiu politologu ir komentatoriumi, kadangi nuolat aptarinėjau jį – tai akivaizdu. Turiu būti dėkingas V. Putinui už tai, nors jokiu būdu nepalaikau jo, kaip Rusijos prezidento, buvau ir būsiu jo politikos kritikas. Man nepatinka dabartinė Rusija, nors visada sakiau, kad šalies būklė nėra tik Putino prezidentavimo rezultatas – tai 1993 – 1996 m. elitinės konvencijos rezultatas. Nepatyriau jokios prievartos iš V. Putino, jis nesodino manęs į kalėjimą, todėl asmeniškai neturiu imtis veiksmų, kuriuos jis vertintų griežtai, skausmingai. Pilietybės gavimas – nereikšmingas faktas, kuris nepritrauks didelio dėmesio, o viešas demonstravimas ir realybės šou šia tema pritrauks dėmesio ir sukels nepasitenkinimą. Puikiai suvokiu šio nepasitenkinimo padarinius. Kadangi galvą ant pečių turiu tik vieną, pilietybės gavimo proceso nedemonstruosiu, šito plano atsisakiau. Aš ne tokio masto figūra, kad leisčiau sau rengti kampaniją, stipriai erzinančią Rusijos prezidentą. Ne tik todėl, kad jo bijau ir suprantu, kaip lengvai jis gali mane sunaikinti, beje, bet kuriame pasaulio taške, bet ir todėl, kad neturiu jokio moralinio pagrindo. Nepaisant kritikos, kuri skambėjo per visus jo vadovavimo metus ir periodiškai peržengdavo emocinę ribą, atsakomojo smūgio iš V. Putino nebuvo, išskyrus tai, kad seniai uždrausta mane rodyti federaliniuose televizijos kanaluose. Bet tai nėra smūgis, o ir nesu tokia garsenybė, kad mane rodytų televizijoje „Pervyj kanal“. Pas mus ir taip per daug kalbių opozicijos atstovų, kurie plėšysis ant krūtinės marškinius – jie nesupranta, kad kalbant apie V. Putiną, yra neperžengiamų ribų.
Pareiškimą, kad esu pranašas, prašau laikyti literatūrine hiperbole, kad kam nors nesusidarytų įspūdis, jog tapau neadekvatus ir iš tiesų laikau save pranašu.