Svarbu
Registracija
Solidarumas ir kišenė
Kalba EP nario Vytauto Landsbergio ir ES Ukrainos Verslo Tarybos surengtoje konferencijoje „Ukrainos svarba“,
Briuselis, viešbutis “Renaissance”, 2014-03-18
Ponai ir Ponios,
Grįžome 75 metus atgal. Ir vėl skamba Europos klausimas: kas būtų pasiryžęs mirti dėl Gdansko?
Paklauskime to paties dėl Ukrainos, ir tikriausiai niekas neatsistos ir nepasakys: aš.
Tada kitas galėtų paklausti: o kur jūsų šūkiai apie vertybių Sąjungą, apie visų europiečių, siekiančių demokratijos, solidarumą? Ko gera, atsakymas ateitų, kokio tikisi agresorius: baikit erzinti šeimininką, ten buvo tik žodžiai, žodžiai, žodžiai... „Solidarumas su mano kišene, ypač prieš rinkimus, daug svarbiau už aną pasenusią retoriką!“
Ačiū Dievui, to neatsitiko, bet galimybė išlieka.
Pastaruoju faktinio ir tęsiamo Rusijos antpuolio prieš Ukrainą atveju pirmas demokratijų solidarumo žingsnis būtų aiškus žodynas. Būdama iš įpročio teroristinė valstybė, Rusija arba „Kremlius“ atitinkamai ir pasielgė, stabdydama Ukrainoje tokias perspektyvas, kaip sutartys su ES, tikros reformos ir šalies kaip europinės demokratijos atkūrimas. Rusija pasirodė esanti „sukčių valstybė“, panašiai kaip Šiaurės Korėja, Iranas ir kitos.
Klaida buvo Rusijos karinį įsiveržimą ir dalies Ukrainos okupaciją vadinti dviejų pusių „konfliktu“ arba dar įmantriau „įtampų augimu“. Kai Hitleris užpuolė Lenkiją, jo veiksmai sukėlė ne abipusės įtampos didėjimą. Buvo užverstas visas Europos istorijos puslapis. Tas pat vyksta dabar – šiuolaikinės istorijos dalymas į laikotarpius iki Rusijos ekspansinio karo Europoje ir po jo.
Esmingiau pasakius: laikotarpis, kai egzistavo tarptautinė tvarka ir sambūvis net su nedemokratijomis, sukurti pagal priimtas taisykles bei sienas, vadovaujantis vadinamąja tarptautine teise, tai po to, kai viskas atmesta, grįžome prie viduramžiškos „kumščio teisės“. Žinoma, imperatorius gali pasakyti: mano valdymas yra demokratija, o mano kumštis – tarptautinė teisė, bet aš tikiuosi, ponai ir ponios, kad tai nesvarbu. Svarbu Ukraina, kaip patys matote.
Su visu Europos palankumu užpultai tautai, Ukraina svarbi ne tik savaime ir ne tik sau pačiai. Europinis Ukrainos pasirinkimas ir atsisakymas putinistinio plėšikavimo bei korupcijos tapo tikru iššūkiu abiem didelėms kaimynėms, ypač dėl susierzinusio imperatoriaus ir jo komandos elgesio.
Dabartinė neototalitarinė Rusija tęsia įvairių lygmenų, beveik visuotinį, ekspansionistinį karą. Priemonių spektras apima ne tik karinį, bet ir komunikacinį, informacinį bei ekonominį lygmenis. Abu pastarieji nukreipti ne vien prieš Ukrainą. Vykdoma iš anksto suplanuota (dez)informacijos agresija, kuri sparčiai eskaluojama prieš Lenkiją ir Lietuvą. Ekonominis šantažas naudojamas prieš visą Europos demokratinę bendruomenę, kad ši nesugebėtų veiksmingai bausti agresoriaus. O viščiukų sankcijos drakonui, kaip jas derėtų vertinti, nesustabdys to padaro su jo suverenia morale.
Viena kombinuoto antpuolio priežasčių yra tai, kad vis labiau save izoliuojanti Rusija bando izoliuoti Ukrainą, jei pavyks, pirmiausia susilpnindama, o paskui ir visai nužudydama Europos solidarumo jausmą. Jei tai pavyks, seks tolesni taikiniai.
Jei dar yra tarptautinės teisės liekanų, tai Ukrainos teisėtos sienos išliks kur buvę, tik force majeure užgrobta teritorija numatomoje ateityje išsprūs iš Kijevo rankų. Panašiai, kaip Rusijos dar neinkorporuotoje Pietų Osetijoje. Ką Kremlius bedarytų su Krymu – trinktelėtų užkariavimo pareiškimą Rusijai, Baltarusijai ar Kinijai, - teisine prasme nesvarbu, nes tai už teisėtumo ribų.
Svarbi vidinė Kremliaus dezinformacinės politikos priežastis yra agresyviai eskaluoti nacionalistinį fašistinio tipo mentalitetą Rusijos visuomenėje, pumpuojant – valstybės valdomos ir sutotalintos žiniasklaidos pagalba – antiukrainietiškas ir antieuropines nuotaikas, kol bus pasiektas vienišumo ir baimės sprogstamasis lygmuo: aplink mus vieni priešai! Tai Rusijos tradicija per šimtmečius, ypač Stalino valdymo laikotarpiu: „apgulta tvirtovė“.
Kas dabartinėje Europoje pasakys kylančiam Rusijos fašizmui: no pasaran!? Mano rusai, nematykite savęs skylėje, net jeigu ji pačių pasidaryta.
Pažiūrėkime, ar dar yra laiko. Žinia, pagrindinis iššūkis Europai ir jos lakmuso popierėlis yra Ukraina, tampanti priešakine Europos barikada. Todėl kalba eina ne tik apie Ukrainą, bet ir apie visą Europą.
Nebetoli tas laikas, kai į senąjį klausimą – kas Europoje yra pasirengęs mirti už Gdanską? – reikės arba atsakyti, arba jo apskritai nebekelti.
Kelyje, kai Rytų Europos tragedija paverčiama juodąja komedija apie turčius centre ir skurdžius kažkur pakraščiuose, pagrindinis klausimas tampa aptakesnis: kas yra pasiryžęs dėl Ukrainos laisvės patirti pelno nuostolių ar prarasti populiarumą tarp „Rusija pirmiausia“ šalininkų?
Vytautas Landsbergis