Re­van­šis­ti­niam Krem­liaus ka­rui ple­čian­tis, vie­ni dar lauks aiš­kaus ir tie­siai sig­na­li­zuo­jan­čio šei­mi­nin­ko, ku­ris juk ar­ti (nes to­li­mas drau­gas – to­li); ki­ti ne­dels­da­mi vie­šais po­li­ti­niais par­eiš­ki­mais re­gis­truo­sis į penk­tą­ją ko­lo­ną. Pro­cess pa­šol.

Pir­mie­ji su­sku­bę par­eikš­ti apie iš­ti­ki­my­bę ca­rui ti­kė­sis gau­ses­nių ir ap­do­va­no­ji­mų. Tai na­tū­ra­lu. Aš at­lei­džiu jus nuo mo­ra­lės, mei­ne Sol­da­ten, - sa­kė Adol­fas, tai ne­gi po to ant jų pyk­si? Kad ir ką da­ry­tų įgy­ven­din­da­mi to­kias vi­zi­jas kaip „Mein Kampf“ ar­ba „Tre­čio­ji im­pe­ri­ja“. Vai­ki­nų vei­dai ne­su­ža­lo­ti nei in­te­lek­to, nei at­sa­ko­my­bės (vėl ma­tom ekra­nuo­se), nes at­sa­ko­my­bę pri­siė­mė fiu­re­ris.

Sau­sio 13-osios ry­tą mū­šio lau­ke sto­vė­jo šar­vuo­tis su rau­do­na žvaigž­de, o ja­me sė­dė­jo ka­rei­vė­lis ir ver­kė. Ke­lio­li­kos gy­vy­bių au­ka vie­na ru­so sie­la bu­vo iš­gel­bė­ta. Da­bar to­kių silp­nys­čių tarp Vla­di­mi­ro op­rič­ni­kų ne­be­pa­si­tai­kys, jie da­ly­kiš­kai vyk­do is­to­ri­nę di­dy­bės mi­si­ją. Pa­bai­sa il­giau ne­klū­pos, ji sto­ja­si. Tai prieš ją klaup­sis nau­jo­sios ir se­no­sios par­si­da­viz­mo au­kos, ir šių bus dau­giau nei anuo­met ke­tu­rio­li­ka kan­ki­nių Lie­tu­vo­je ar nū­nai šim­tas pa­šauk­tų į dan­gų Mai­da­ne.

Ta­čiau bus ir ne­sik­lau­pian­čių. Ukrai­no­je – daug, o Lie­tu­vo­je pa­ma­ty­si­me.