Ši agresija, perkelta į aktyviąją stadiją, vykdoma ne tik žemėje, bet ir smegenyse, tad ginti reikia pirmiausia smegenis.
Totalitarizmas (Rusiją valdantys neo-totai) turi būti atmestas pirmiausia sąmonės lygmeniu, nelyginant viruso infekcija po „vieninga“ liaudies kaukole, kad neplistų taip sėkmingai kaip numatyta. Juolab, kad neplistų demokratijose.
Gebelsų-kiseliovų divizijos pavojingesnės net už SD ir SS divizijas, nekalbant jau apie „niepobedimą“ Kremliaus opričnikų Wehrmachtą.
Amunicija ir taktika prieš Ukrainą buvo parengtos avansu ir gausiai, kad nūnai užlietų ne vien Rusijos TV erdves totalaus melo tvanu. Šis turėtų parengti – jei demokratijos nekapituliuos, kaip kadaise Miunchene – ir kraujo tvaną. „Už tokią Rusiją norisi ir gyventi, ir mirti, ir žudyti“, – tai Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino žodžiai reklamuojant knygą „Trečioji imperija“, kur ši svajonių imperija rodoma jau užliejusi visą Europą raudonai net iki Grenlandijos.
Bemaž 70 metų kurta struktūra, kad niekad nekiltų pasaulinių karų, guli griuvėsių dulkėse. Tai Jungtinės Tautos su savo paralyžiuota (Ne)saugumo Taryba. O gal nėra taip, gal tai Kremliaus apsiskaičiavimas Rusijos valstybei veiksmu išstojus iš JTO (sulaužytos visos chartijos ir konvencijos), nes pasaulio taikos saugojimo organizacija turėtų veikti toliau ir netekusi šios narės. Ko gera, net sklandžiau. Kol agresorius galimai susivoks.
Baisusis virsmas („norisi žudyti“) vyksta ne Ukrainoje, juolab ne Kryme, o Rusijoje. Ši atsilikusi valstybė arba režimas atsiskleidė kaip pasaulio problema Nr.1.
Ar pavyks jai perskelti pasaulį net formaliai į demokratijas ir nedemokratijas – tas galimai remiančias neototalitarinę Rusiją? Arba nepavyks, ir V. Putino vedama Rusija liks taikos pasaulio (JTO) atskalūnė, kol susivoks. Taip Sovietijai ir Vokietijai buvo jau atsitikę 1939 m., kai abi jas, kaimynų užpuolikes, pašalino iš Tautų Sąjungos.
Gaila, kad Rusijos fašizmas nevadinamas tikruoju vardu. Kovotojai prieš Stalino tironiją sakydavo „raudonasis fašizmas“, ir viskas buvo aišku. Kai leido aną raudonąjį fašizmą reabilituoti nenuteistą (kokie ginklo pasiekimai!), užsiaugino dar naujesnį, su dar šaunesne bomba. Hitlerio svajonė gauti bombą ir pašokdinti visus „išsigimėlius“ aplink save virsta tikrove. O politinis žodis „fašizmas“ paliktas pačių Rusijos fašistų išvirkštinei apyvartai – prieš visus kitus, pirmiausiai prieš paprastą ir mitologiškai mąstantį rusų žmogų. Tai jį vadai stumia į kompleksuotą patriotinį svaigulį.
Kodėl jis remia agresiją? - Pasižiūrėkite senų kronikų, kokia visaliaudinė vokiečių parama „Heil!“ buvo reiškiama anam fiureriui. Taigi žodyno svarba smegenims didžiulė.
Ji matoma net besiblaškančiame Kijeve. Stoka atsako, pirmiausia, į užkeikimus, atseit, Krymas – rusų žemė. Istoriškai – totorių žemė, iskonno tatarskaja, o vėlesnės peripetijos nevienareikšmiškos.
Jekaterinos II užkariavimai – tai gal ir Vilnius su Kaunu, ir Varšuva tąsyk tapo „rusų žemėmis“, į kurias gali bet kada pretenduoti nauji suvorovai? O jei Krymo gyventojų sudėtį esmingai pakeitė stalininis totorių genocidas, ir dabar, prieš anšliusą, buvo priskaitoma apie 60% rusų, tai ar visi jie tikrai norėtų ir balsuotų ne teroro sąlygomis ir ne staugimais už siūlomą gyvenimo sumaištį bei priešiškumą visiems kaimynams ligi pat ukrainiečių kraujo praliejimo? Todėl Maskva nė nesiūlė ką nors svarstyti, galvoti. Smogtelėjo armija, karinės žvalgybos daliniais ir samdytais tituškomis. Nugalėtojai neteisiami, neva. Belieka įforminti.
Žodį „referendumas“, deja, vartoja net Vakarų politikai. Čia didelė smegenų agresijos pergalė. Jei nepripažįsti, tai ir nevadink. Ne veltui Rusijos prezidentas, elitui švenčiant Rusijos „pergalę“, pirmuoju numeriu įkalinėjo Kalašnikovų referendumą kaip „visiškai atitinkantį demokratines procedūras ir tarptautinės teisės normas“.
Kals, kals, gal įkals. Žodį jau įkalė. Bet organizavę Rusijos kariškiai, kuo bebūtų perrengti ar nurengti (nuo ženklų), yra tik Rusijos kariškiai, nuo šiol - okupantai. Papildomai verbuoti stribai Lietuvoje nebuvo „vietinės pajėgos“, bet okupanto tarnai. Gal nesusipratę, gal apsvaigę nuo „ideologijos“ arba vodkos, bet vis tiek. Tarnavo priešui, taip ir vadintini. Vėl žodynas.
Nutraukusi turėtą sutartį su Ukraina dėl dabar jau užgrobto uosto nuomos (perspėjimas visoms šalims, kuriose Rusija tiesiai ar per „Gazpromą“ gali turėti kokių koncesijų), Rusija pati perkvalifikavo ir savo laivyną Sevastopolyje į okupacinę jėgą. Verta pradėti skaičiuoti okupacijos žalą, kelti bylas Rusijai arba jos laivynui, neteisėtai užgrobusiam ir be atlygio naudojančiam Ukrainos uostą. Piratai? Somalis? Manau, kad Rados patvirtinta teisėta Ukrainos vyriausybė konsultuojasi.
„Mes neprovokuosim“, kitkart ir nesuvokiamai kalba Ukrainos diplomatija. Tartum agresorių nušautas karys būtų „provokavęs“ Rusijos provokatorių. Lietuvos pasienio karininką 1940 m. birželio 15-osios rytą rusai nužudė be jokios priežasties, pasimėgaudami, ir ligi šiol nė mažiausio atsiprašymo. Išties, Ukraina neatsako ginklu į Rusijos provokacijas, nuolatinį užpuolimą ir pažeminimus, atidavė priešui laivus ir bazes, tad „provokuoja“ peržengti sienas kitose vietose, pavyzdžiui, Moldovos kryptimi. Caro mentalitetas žinomas: „jūs nesiginat – jūs ne valstybė“. Kas nors tvirtas galėtų pasakyti priešingai: „jūs – atsakinga valstybė, o piratai – ne valstybė“.
Dar to nėra pasakyta.
Norintieji įsiteikti – „neerzinti“ pikto padaro – jau persiredaguoja nuo agresijos ir aneksijos į dviejų susipykusių konfliktą, Rusijos „atsaką“, tautiečių „apsaugą“, V. Putino pažadus daugiau negrobti (kol kas), filosofijas apie Kosovą, ir tikisi gudraudami apgauti bent savo sąžinę. Tai nesunku, ypač jei sąžinė truputį sunerimusi ir pati dairosi vazelino. Gebelsai jo parūpins.