Ir daugelio akys nukrypo į Europos radikalios dešinės politines jėgas (Prancūzijos Nacionalinį frontą, Austrijos Laisvės partiją, Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partiją), atvirai besižavinčias Vladimiro Putino Rusija ir jo siūloma tarptautinių santykių vizija. Bet ar kraštutiniai dešinieji iš tiesų yra pagrindiniai V. Putino sąjungininkai Europoje? 

Rusijos užsienio politiką palaikantis Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis frontas šiandien Prancūzijos nacionalinėje Asamblėjoje (žemuosiuose rūmuose) turi 2 vietas iš 577, Senate (aukštuosiuose rūmuose) apskritą nulį iš 348 senatorių, o Nigelo Farage‘o Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija, kuri, anot mūsų politikos apžvalgininkų ir politologų, irgi tarnauja Rusijos interesams, demonstruoja dar „geresnius“ rezultatus: tą patį nulį iš 650 Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų narių, bet turi net 3 lordus Lordų rūmuose iš 724. Tad jei būtent visa tai yra svarbiausios politinės jėgos, į kurias Vakarų Europoje investuoja Rusija, galima drąsiai teigti, jog V. Putinui toli idiotų ieškoti nereikia, nes tokiu atveju jis pats yra visiškas idiotas.

Be abejo, radikalių dešiniųjų politinių jėgų populiarumas Vakarų Europos visuomenėse auga, nes tai naujų socialinių ir kultūrinių lūžių XX a. pabaigos Vakarų Europoje padarinys ir tradicinės dešinės politinių partijų nesugebėjimo rasti atsakymus į šiuos iššūkius pasekmė. Iškilus iššūkiams šeimos bei gyvybės sampratai, atsiradus imigracijos problemoms, o multikultūriniam visuomenės modeliui patiriant vis daugiau nesėkmių, tradicinės centro dešinės politinės partijos iki šiol taip ir nesugebėjo pasiūlyti aiškios pozicijos dėl tolesnės visuomenės raidos vizijos. Kraštutiniams dešiniesiems pasitaikė proga užpildyti šį vakuumą. 

Vis dėlto, kalbėti apie tai, kad radikali dešinė šiandien yra reali galimybė Rusijai didinti savo įtaką Europoje yra mažų mažiausiai klaidinga. Bent jau tol, kol Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje veiks daugumos atstovavimo rinkimų sistema, kuri užkerta kelią net ir keliolika procentų rinkėjų balsų gaunančiam Nacionaliniam frontui bei Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai turėti bent kelis narius savo nacionaliniuose parlamentuose. 

Nerašytas Rusijos aljansas su kai kuriomis Europos kraštutinės dešinės jėgomis egzistuoja, bet tai tėra smulki detalė lyginant su tomis lobistinėmis prorusiškomis verslo struktūromis, kurios turi realią įtaką Vakarų Europos valstybių sprendimų priėmimui. Neteko girdėti, kad Prancūzijos kraštutiniai dešinieji būtų prisidėję prie karinių laivų „Mistral“ pardavimo Rusijai kontrakto, o vokiečių ultraradikalai būtų statę Baltijos šalis energetiškai izoliuojantį „Šiaurės Europos“ dujotiekį. Tad jeigu norime matyti realų Rusijos interesų tinklą Europoje, reikėtų analizuoti įvairias tarpininkavimo schemas, Vakarų Europos kompanijų investicijas Rusijoje ir Rusijos energetikos gigantų investicijas į Vakarų Europos projektus. 

Pradėti galima būtų kad ir nuo Vokietijos bei Prancūzijos energetikos sektoriuje veikiančių „nacionalinių čempionų“ analizės. Būtent tokių kompanijų kaip EON, BASF, RWE, „Gaz de France“ ar „Total lobizmo“ padariniu tapo pirminio ES Trečiojo energetikos liberalizavimo paketo, kuris be jokių išimčių numatė visišką nuosavybės atskyrimą (o tai galėjo pažaboti „Gazprom“ pozicijas Europoje), sušvelninimas. Juokaujama, kad „Gazprom“ nieko net nereikėjo daryti, nes už jį viską padarė šios Vakarų Europos valstybių monopolininkės. O juk be „Gazprom“ reformos nebus ir Rusijos politinių ir ekonominių reformų. Akivaizdu, jog turint svertus prieš „Gazprom“, kuris į Rusijos biudžetą įneša apie ketvirtadalį visų pajamų ir sudaro 8 procentus bendrojo Rusijos vidaus produkto, didėtų ES galimybės kontroliuoti ir Rusijos užsienio politiką. 

Nereikia stebėtis, jog svarstant ES sankcijas Rusijai, vieno iš Vokietijos „nacionalinių čempionų“ EON vadovas J. Teyssenas perspėjo Vyriausybę dėl krizės Ukrainoje nebloginti ilgai kurtų ekonominių ryšių su Rusija. EON į Rusijos elektros gamybos infrastruktūrą jau yra investavusi 6 mlrd. eurų ir pretenduoja tapti didžiausiu užsienio kapitalo elektros energijos gamintoju Rusijos rinkoje. Analizuoti reikėtų ir kitų 6000 tūkstančių Rusijos rinkoje veikiančių Vokietijos kapitalo įmonių politiką ir jų ryšius su Rusijos bei Vokietijos valdžia. Turbūt tarp jų būtų sunku rasti kompaniją, kuri prieštarautų, kad su Rusija būtina ir toliau didinti tarpusavio priklausomybę ir šalinti kliūtis ekonominio bendradarbiavimo plėtrai. 

Tad nors bendros europietiškos tapatybės puoselėtojai nuolat bando kalbėti apie tai, jog Europos Sąjunga, kitaip nei JAV, nėra linkusi remtis galia ir yra taikos projektas, stebint pasyvią ES reakcija į Rusijos agresiją labiau reikėtų kalbėti apie merkantilistinius europiečių interesus, jų kompanijų priklausomybę nuo Rusijos energetikos rinkos ir apie prorusiškas lobistines verslo struktūras, darančias įtaką ES valstybių narių sprendimams.

Akivaizdu, jog Rusijai naudingas ir kairiųjų bei žaliųjų jėgų pozicijų Europoje stiprėjimas. Ir ne tik dėl to, kad žalieji įnirtingai priešinasi branduolinei energetikai ar skalūninių dujų revoliucijai Europoje, kuri gali dar labiau apriboti „Gazprom“ pozicijas ES rinkose, bet ir dėl jų peršamos žmogaus teisių ir demokratijos sampratos. Ypač kai kalbame apie sudėtingą Rytų Europos geopolitinį kontekstą. Pavyzdžiui, Rusijos propagandos neva šiandien valdžią Ukrainoje yra perėmusios neofašistinės jėgos akivaizdoje, Europos parlamento ir Ukrainos Rados bendroje deklaracijoje Europos socialistai ir žalieji nusprendė įrašyti teiginį, jog Ukrainoje gaji ksenofobijos ir antisemitizmo problema.

Būtent dėl šių politinių jėgų ir joms artimų žiniasklaidos priemonių Vakarų Europoje yra įmanomas sveiku protu sunkiai suvokiamas paradoksas: Vakarų Europos visuomenėse stiprėja vaizdinys, jog su Europos neofašistinėmis politinėmis jėgomis („Jobbik“, „Ataka“) partnerystę palaikantis autoritarinis V. Putino režimas neva kovoja prieš dešinįjį radikalizmą Ukrainoje.

Dar viena ideologinė srovė (tiesa, vėlgi glaudžiai susijusi su tais pačiais Europos socialistais ir žaliaisiais), kuri kovoje dėl Rytų Europos yra labai naudinga Rusijai – LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) aktyvistai. Būtent šių jėgų pastangomis geopolitiškai provakarietiškose, bet kultūriškai konservatyviose Rytų Europos valstybių visuomenėse Europos idėja pradedama tapatinti su LGBT ideologija, o Europos integracija imama sieti su vienalyčių santuokų įteisinimu ir šeimos sampratos kaita. Taip iš karto sukuriamas konfliktas su didžiausią visuomenės pasitikėjimą ir autoritetą Rytų Europos šalių visuomenėse turinčia Bažnyčia. Ir kartu sukuriamas pretekstas Rusijai tik iš išskaičiavimo imtis tradicijų gynėjos vaidmens.

Apgailėtina ES reakcija į įvykius Ukrainoje yra ir šiandien Vakarų Europoje vis labiau įsivyraujančios pasaulėžiūros padarinys. Kolektyvinių tapatybės saitų nykimas, vartotojiškos visuomenės tendencijos virsta vidiniu europiečių noru nuolat „išsipirkinėti“ taiką ir taip bent jau trumpam nuraminti agresorių. Tuo tarpu agresorius žinodamas, kad visada iš tokių konfliktinių situacijų išeis turėdamas daugiau galios ir įtakos nei turėjo iki tol, galės drąsiai planuotis panašaus pobūdžio intervencijas ir ateityje. 

Neatrodo, kad šiandien kas nors Europos Sąjungoje yra pasiryžęs aukotis už Europos idėją. Europiečiai įtikėję galutinės liberalios demokratijos pergalės idėja niekaip nenori pabusti iš šio sapno. O juk būtent Ukraina XXI a. yra vienintelė valstybė Europoje, kur žmonės žuvo ne tik už savo laisvę, nepriklausomybę, bet ir su Europos Sąjungos vėliava savo rankose, tačiau net ir tai iki šiol nepaskatino didžiųjų ES valstybių narių atverti ukrainiečių tautai ES duris ir bent jau pasiūlyti narystės Bendrijoje perspektyvą.