Net ir Rusijos prezidento viešųjų ryšių komanda negali kandidato į prezidentus Porošenkos iš buvusio boksininko Vitalijaus Klyčko partijos UDAR paversti ekstremistu paklaikusiomis akimis, lygiai taip pat negali priversti šalies žmonių balsuoti tuos, už kuriuos jie balsuoti nenori – kad ir kaip besistengtų, rašo Paulas Roderickas Gregory, Kijevo ekonomikos mokyklos Tarptautinės patariamosios akademinės tarybos narys, skelbia „Forbes“.

Prieš Ukrainą nukreipta V. Putino propaganda paremta vienu vieninteliu teiginiu – esą Kijeve valdžią perėmė neonaciai, kuriems nėra nieko švento. Jeigu Rusijos prezidentas praleis progą, ir rinkimai Ukrainoje įvyks, jo pastangos, skirtos Ukrainos pietryčiams ir klausytojams iš Vakarų, nueis šuniui ant uodegos. Gali būti, jog nuo Rusijos prezidento nusisuks ir taip negausūs jo rėmėjai Vakaruose.

Pirmasis slaptas Rusijos operacijos etapas skirtas destabilizuoti padėtį pagrindiniuose Ukrainos miestuose, esančiuose prie sienos su Rusija. Rašant šį straipsnį, minios, kurioms vadovauja specialiosios Rusijos pajėgos, saugumo pareigūnai ir vietos nusikaltėliai, siaučia Luhanske, Donecke ir Charkove – šturmuoja valdžios pastatus, rengia išpuolius prieš vietos pareigūnus ir reikalauja referendumų dėl prisijungimo prie Motinos Rusijos. Situacija šiek tiek kitokia Donecke – ten reikalaujama „laisvos respublikos“. Propagandos mašina dirba pilnu pajėgumu. Prieš kameras senolės maldauja taikos ir ramybės – braukdamos ašarą, pasakoja apie svajonę būti kartu su broliais ir seserimis Rusijoje. Močiutės kalba nuoširdžiai, tačiau jų žodžiai atlieka kitą funkciją – iki skausmo nuoširdūs vietiniai tapo marionetėmis, kuriomis per saugų atstumą manipuliuoja propagandos meistrai.

Rusija ekonomikos destabilizacijos programą pradėjo seniau – prieš kelias savaites ar net mėnesius. Rusijos verslininkai nutraukė sutartis su Donecko ir Charkovo bendrovėmis. Desperacijos apimti darbininkai negauna algų. Tokiu būdu atsiranda pagrindas viltingai prabilti apie gerovę, kuri laukia visų nuskriaustų, jeigu tik jie prisijungs prie Rusijos.

V. Putino tikslui įgyvendinti reikia dar geros savaitės. Slaptoji fazė baigtis ir prasidės protestuotojų mirtys – jau dabar galima nuspėti, jog nekalti žmonės žus būtent nuo Ukrainos saugumo pajėgų rankos (faktas lieka faktu – tai neabejotinai bus Rusijos snaiperių darbeliai). Rusijos televizijos stambiu planu rodys krauju paplūdusius taikius civilius. Iš anksto puikiai tokiam scenarijui pasirengę Maskvos žmonės Ukrainoje pradės maldauti V. Putiną padėti ir išgelbėti Ukrainą nuo proto netekusių šalies ekstremistų.

Verta prisiminti, jog V. Putinas turi įgaliojimų, kuriuos jam suteikė demokratinė įstatymų leidybos institucijos karikatūra virtęs Rusijos parlamentas, bet kurią akimirką pasiųsti į Rytų Ukrainą ginkluotąsias šalies pajėgas. Rusijos kariai pasirengę puikiai – norimą taikinį pasiektų per kelias valandas. Tam suprasti nereikia branduolinės fizikos žinių – situacijos absurdiškumą puikiai iliustruoja įvykiai Kryme. Apsimesdamas pasaulio gelbėtoju V. Putinas skausmingai pripažins, jog neturi kito pasirinkimo – privalo Ukrainą gelbėti. Juk turi atsirasti drąsuolis, kuriam pavyks viską sutvarkyti, stabilizuoti padėtį ir atkurti sugriautą tvarką. Tokių nesąmonių savo kaimynystėje šis teisuolis tikrai netoleruos.

Pakalbėkime apie antrąją atvirą V. Putino operacijos fazę – Rusijos kariai, susitelkę prie sienos, bet kurią akimirką pajudės pirmyn. Sieną kirtusius karius pasitiks surežisuotas džiugesys, vėjas plaikstys Rusijos vėliavas, gaus trimitai, prasidės referendumų banga (kad balsavimai vyktų taip, kaip reikia, prižiūrės kalašnikovais ginkluoti stebėtojai). Tarptautinių stebėtojų arba niekas neįleis, arba jie patys bus akylai stebimi. Naujieji Rytų Ukrainos valdžios statytiniai sulauks garbės pasėdėti greta Rusijos prezidento pačiame Kremliuje ir pasirašyti aneksijos sutartis. Gal netgi V. Putinas išdrįs į Ukrainą parvežti savo mylimiausią politinį lavoną – teisėtą Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių? Gegužės 25 dieną Ukraina gali turėti net du prezidentus.

Jau už kelių savaičių Vakarai ir Ukraina bus priversti susitaikyti su neišvengiamai liūdna baigtimi. Vakarams jau bus per vėlu imtis rimtų veiksmų – vėl teks klausytis kalbų apie senas ir naujas sankcijas, susirūpinimo laipsnį ir grasinimus Rusiją dar labiau izoliuoti. 

Laikinajai Ukrainos valdžiai teks, tvyrant tokiai įtampai, surengti prezidento rinkimus – greičiausiai atskilusios rytinės teritorijos juose nedalyvaus. V. Putinas puikiai žino, jog įstatymai jo nesustabdys. Jam jau pavyko įgyvendinti nemenką dalį savo svajonės. Buvusios Sovietų Sąjungos metalurgijos pramonės širdis grąžinta į jai priklausančią vietą. Dabar atėjo metas susitvarkyti su Baltarusija, Moldova, Gruzija, Armėnija ir net Kazachstanu.

Vakarai gali ir nesuprasti, kas vyksta. Didžiausi kietakakčiai iki paskutinio atodūsio kartos, jog V. Putinas iš tikrųjų tenorėjo tik Krymo, tad kodėl jam neleidus jo pasilaikyti.

Rusijos prezidento gynėjai ir toliau tvirtins, jog puikiai suorganizuoti protestai yra spontaniški, esą Kremlius su tuo neturi nieko bendro ir netgi drįs dėkoti V. Putinui už ginkluotą intervenciją. Juk kažkas Ukrainą privalo išgelbėti nuo tragedijos?

Kijevas viską supranta netgi pernelyg gerai. Dabartinis šalies ministras pirmininkas informavo Ukrainos žmones, jog jiems gresia pati sunkiausia krizė jų gyvenime. Perspėjo, jog Rusijos planas yra „sunaikinti Ukrainos valstybingumą, o scenarijų šiam projektui sukurpė pats Kremlius, pasiryžęs suskaldyti ir sunaikinti Ukrainą“: galutinis tikslas – tai, kas liko iš šalies paversti Rusijos verge.

Tie, kurie tampa rusų agresijos aukomis, geriau supranta, kas jų laukia, nei tie, kurie priversti būti pasyviais stebėtojais. Kazachstanas jau kelia etninius kazachus į šalies šiaurę – taip siekiama praskiesti ten gyvenančių rusų koncentraciją. Anksčiau apie bendradarbiavimą menkai susimąstydavusios šalys – Ukraina, Baltarusija, Moldova ir Kazachstanas – pradėjo konsultacijas. Suartino aplink ratus sukantys šakalai.

Jeigu Europa ir JAV tikrai supranta, ką sumąstė V. Putinas, ar jos ir toliau susilaikys nuo svarbių preventyvių veiksmų, kurie tokioje situacijoje net daugiau nei būtini?

Rusijai prisijungus Krymą, Vakarai nusprendė, jog tokie geopolitiniai pokyčiai esminiams interesams grėsmės nekelia. Tai, jog Rusija pasirengusi prisijungti pusę Ukrainos, jau kitas klausimas. Ar Kremliaus ambicijos privers Europą ir Ameriką pagaliau imtis veiksmų? Geras klausimas.

Realybėje Europa ir Vakarai prieš akis regi net dvi pasaulio vizijas. Vienoje iš jų Rusija, kaip teigia JAV prezidentas Barackas Obama, vaizduojama kaip regioninės svarbos lyderė. Šalis, turinti branduolinį ginklą, energetinį pranašumą ir veto teisę Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, gali be didesnių trukdžių pakišti koją sprendžiant visam pasauliui aktualiais problemas – ir išlikti didžiausia Amerikos prieše geopolitiniame lygmenyje, bent jau taip teigia Mittas Romney‘is. Rusija taps atpildu už Iraną, Iraką, Venesuelą, Kubą ir kitus karštuosius taškus. Jeigu Vakarai ir JAV apribos V. Putino veiksmus Krymo ribose, klostysis būtent šis aprašytas scenarijus.

Dabar pakalbėkime apie antrąją pasaulio viziją. V. Putinas užsigrobia pietryčių Ukrainą ir palieka ramybėje mirtinai sužeistą Vakarų Ukrainą, kurios vienintelis interesas – išgyventi. Baltijos šalims grėsmių pavyksta išvengti – jas saugo NATO. Tačiau kitos buvusios Sovietų Sąjungos šalys puikiai supranta, jog nuo šiol 100 proc. priklauso nuo Rusijos prezidento malonės. 

Jų arba laukia aneksija (kalbame apie Moldovą, Gruziją, Baltarusiją ir galbūt Kazachstaną), arba Rusijos marionečių likimas. Dabar Rusija kontroliuoja ne tik šalies, bet ir visos Vidurio Azijos energijos išteklius. Drąsiai nusiteikęs V. Putinas entuziastingai ieško progų imtis veiksmų, nes puikiai supranta – jam pasipriešinti neįstengs niekas.

Dabar reikia pasirinkti vieną iš dviejų scenarijų. Ir padaryti tai kuo įmanoma greičiau. Ką daryti? Štai keli patarimai:

· Skubiai surengti jungtines NATO pratybas – tiek Ukrainoje, tiek Baltijos šalyse.

· Rytų ir Pietų Ukrainą užtvindyti stebėtojais iš užsienio, kurie detaliai aprašytų visas demonstracijas, pilietinių teisių pažeidimus ir visus įvykius, susijusius su artėjančiais Ukrainos prezidento rinkimais.

· JAV privalo Ukrainą aprūpinti reikiama ginkluote (o ne dėžutėmis priešpiečiams).

· Europa ir JAV privalo griežtinti ir plėsti sankcijas artimiausiems V. Putino žmonėms – nepamirštant ir paties Rusijos prezidento.

· Europa ir JAV Ukrainai turi suteikti iki 40 mlrd. dolerių siekiančių finansinių garantijų.

· Būtina pasiųsti į Ukrainą armiją patarėjų, kurie padėtų paspartinti Ukrainos prisijungimą prie Europos Sąjungos.

· Svarbiausias patarimas – pagaliau įsisąmoninti, jog nuolaidas V. Putinas suvokia kaip silpnumo įrodymą, o veiksmus – kaip stiprybę. Švelnumu ir dialogais V. Putinui įspūdžio nepadarysime.

Jeigu Vakarai šios pamokos neišmoks, teks ryti pralaimėjimo kartėlį.