Teritorijų grobimas vis dar yra kai kurių valstybių darbotvarkėje. Fašizmas ir autoritarizmas įgavo naujas formas, o demokratinės valstybės nepajėgia apginti tarptautinių sienų nuo agresorių. Šioje šviesoje Lietuva turi persvarstyti savo prioritetus ir kaip svarbiausią įvardinti valstybės saugumą. Ar yra kokių nors dar neišnaudotų tarptautinės politikos priemonių, kuriomis būtų galima sustiprinti mūsų saugumą? 

Lietuva pasienio valstybė

Lietuva jau pasimokė iš tarpukario nesėkmės ir nuo pat 1990 m. yra apsisprendusi būti Vakarų pusėje, atmesdama net mintį likti neutralia. Šiandien galime patvirtinti, kad tokia strategija buvo teisinga. Bandžiusios ieškoti „trečiojo kelio“ Baltarusija ir Ukraina patyrė fiasko ir vis tiek turi pasirinkti tarp Rytų arba Vakarų.

Lietuvai naudingiausias federalizmas?

Idėja suvienyti Europą yra sena ir žinoma nuo romėnų laikų, vėliau ji gyvavo Napoleono laikais, ją savaip piršo Vladimiras Leninas, vėliau Vinstonas Čerčilis. Dabartinė ES yra daugiausiai pasistūmėjęs Europos vienybės projektas. Tačiau Europa dar nėra federacija, kaip JAV. ES užsienio politikos klausimais veikia gremėzdiškai ir nelanksčiai, vangiai reaguodama į iššūkius. O saugumo klausimais valstybės narės iš partnerių negauna jokių didesnių garantijų. Kaip reaguotų ES, jeigu būtų užpulta jos narė, kuri nėra NATO šalis, Suomija? Jokios sutartys ir įsipareigojimai nesieja Suomijos gynybos su kitomis 27 ES šalimis.

Po to, kai pasaulis atsikvošėjo ir pamatė, kokia barbarų valstybė yra Rusija, atsiranda poreikis demokratiškoms šalims saugoti ir labiau remti viena kitą. Ir toks poreikis atsiranda pirmiausia Baltijos šalims, kurios turi tiesioginę sieną su Rusija. Neatsitiktinai Baltijos šalys Briuselyje išskiriamos kaip pačios uoliausios visų ES direktyvų ir rezoliucijų šalininkės ir įgyvendintojos. Mes negalime leisti tokios prabangos kaip Jungtinė Karalystė ir „ožiuotis“ Briuseliui, nes puikiai suprantame, kad nėra alternatyvos. Jeigu žlugtų ES projektas, Lietuva liktų viena prieš godžią imperialistinę Rusiją.

Jeigu jau patekome į Europos Sąjungą, tai turime padaryti viską, kad ją pakreiptume mums naudinga kryptimi. Labai gerai, kad į visus Kremliaus siunčiamus išbandymus siekiame įtraukti ir Briuselį – eksporto ir importo draudimai, energetiniai karai. Tai nėra taip paprasta, nes tai nauja ir pačiai ES. Dar niekada Paryžiaus ir Londono politikai negaišo tiek daug laiko gindami už 2000 km į Rytus esančios Lietuvos interesų. Tačiau mes turime siekti dar daugiau, kad bet kokios priemonės prieš vieną iš narių būtų laikomos priemonėmis prieš visą Sąjungą. Ir svarbu, kad tai veiktų be jokių ilgų svarstymų. Taip veikiama JAV. 

Lietuva visada siekė sąjungų

Lietuva nuo seno yra taiki šalis ir karo mes griebdavomės tik ištikus bėdai. Iki kryžiuočių įsiveržimo Lietuva nevykdė jokios ekspansijos ir net neturėjo valstybės. Vėliau su gudais mus siejo bendri interesai ir nauda gyvenant kartu, bet mes jiems neprimetėme nei kalbos, nei tikybos, nei papročių ir tradicijų. Nuo 1569 m. gyvenome sąjungoje su Lenkija ir nemažai istorikų Abiejų Tautų Respublikos praeityje įžvelgia pirmuosius Europos federalizmo požymius. Todėl istoriškai nieko unikalaus, kad Lietuva siekia tvirtesnės sąjungos su kitomis Vakarų šalimis, nes galioja tas pats principas – kuo daugiau Lietuvoje Europos, tuo mažiau Rusijos.

Lietuva negali pakeisti savo geografinės padėties ir net nematyti prošvaisčių, kad europeizacijos procesas pasislinktų į Rytus. Nei 0,8 proc., nei 1 proc., nei 2 proc., nei 10 proc., nei 20 proc., BVP skiriamų gynybai neužtektų, kad mes galėtume apsiginti prieš Kremlių, todėl svarbu, kad Lietuva turėtų draugų ir jie mums būtų ne tik neabejingi, bet ir labai aiškiai įsipareigoję. Tik tada, kai būsime saugūs, Į Lietuvą ateis investicijos bei žmonės, ir tik tada, galėsime sukurti švedišką gerovę mūsų šalyje.