Galų gale – ir desperatiškas Tado Kosciuškos (Lietuvoje – Jokūbo Jasinskio) sukilimas.
Bet šiandien prisiminkime teisinį virsmą, 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos gelbėjimosi pastangas reformuojant ir sutvirtinant jungtinės valstybės sandarą bei santvarką.
Tai Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seimo priimtas „Valdžios įstatymas“ (arba „Valdymo įstatymas“, Ustawa Rządowa), lenkų istoriografijos įtvirtintas kaip Gegužės 3-iosios konstitucija.
Jis apėmė ir kelis kitus įstatymus, bet svarbiausia, kad šią pirmąją Europoje konstituciją (pasaulyje pirmoji buvo 1787 m. Jungtinių Valstijų) privalomai užbaigė tų pačių 1791 m. spalio 20 d. priimtas, aukštųjų Lenkijos bei Lietuvos pareigūnų pasirašytas ir karaliaus paskelbtas, „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas" (zaręczenie, tai būtų nelyginant sužadėtuvės, dviejų šalių įsipareigojimas viena kitai).
Žymus lenkų istorikas Juliuszas Bardachas, nepamiršdamas nė dokumento atradėjo Adolfo Šapokos nuopelno, pabrėžė, kad šiuo abipusiu „Įžadu“ Lietuvos atstovai pasiekė diplomatinę pergalę išlygindami Liublino unijos Tautų sutartyje buvusią diskriminaciją Lietuvos atžvilgiu.
Vis dėlto istoriografinė nuoskauda ir nepalankumas gegužės 3-iajai (ė, tai tik lenkų!) išliko ilgam.
Atsveriantis nutylėjimus ir užbaigiantis darbą Įžadas per ilgai liko nežinomas ir neiškeltas į reikšmę. Bet ir iškėlus, rodant, išleidus visą Konstituciją, nepalankumo įprotis tęsiasi.
Buvom pradėję minėti abiem tautom svarbią Gegužės trečiosios – spalio dvidešimtosios konstitucijos dieną ir vėl užgesom. Tai neracionalu, lyg Lietuva atsisakytų savo istorinio įnašo, dalyvavimo geresnės – teisinės ir konstitucinės – nebe luominės Europos statyboje.
Ir XVI amžiaus Lietuvos Statutas, ir 1791 m. konstitucija, kurią prisimindavo mūsų XIX amžiaus sukilėliai, yra garbingas Lietuvos įnašas, dora pastanga kartu su Lenkija reformuotis europine kryptimi.
Jekaterina II už tai baudė, panašiai, kaip dabar baudžiama Ukraina...
Susivokime, pasveikinkime Lenkiją ir save.
