Tai­gi jie sa­ko­si esą „nep­rak­ti­kuo­jan­tys ka­ta­li­kai“. Ka­dan­gi yra krikš­ty­ti Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je, ger­bia Jė­zų Kris­tų (ko ge­ro, ir po­pie­žių), kaip nors šven­čia di­džią­sias ka­ta­li­kų šven­tes ir jiems yra sa­va Lie­tu­vos bei lie­tu­vių tau­tos krikš­čio­niš­ko­ji kul­tū­ra, ga­li­ma juos va­din­ti „kul­tū­ri­niais ka­ta­li­kais“. Tai, ži­no­ma, ge­riau ne­gu pre­zi­den­to Lu­ka­šen­kos sa­viap­tar­tis: "ne­vie­ru­juš­čij pra­vos­lav­nyj". Veik­lie­ji ka­ta­li­kai bran­gi­na šiuos silp­no ti­kė­ji­mo bro­lius, bet kar­tu juos už­jau­čia, kad jie ne­si­nau­do­ja vi­sais jiems prie­ina­mais dva­si­niais tur­tais ir ge­bė­ji­mais.

Ne­prak­ti­kuo­jan­čių ka­ta­li­kų ar iš­vis krikš­čio­nių reiš­ki­nys pla­tus ir ne vie­nin­te­lis. Iz­rae­ly­je gy­vuo­ja dvi va­di­na­mo­sios sos­ti­nės: re­li­gin­go­ji Je­ru­za­lė ir lai­ci­zis­ti­nis Tel Avi­vas. Net ir fa­na­tiš­ku lai­ko­ma­me is­la­mo pa­sau­ly­je iš­ny­ra lai­ci­zis­tuo­tos vi­suo­me­nės (ryš­kiau­sias pa­vyz­dys – Tur­ki­ja, nuo pat mo­der­nio­sios vals­ty­bės kū­rė­jo At­atiur­ko lai­kų). Aki­vaiz­dūs nu­krikš­čio­nė­ju­sių kraš­tų pa­vyz­džiai Eu­ro­po­je šian­dien yra Ang­li­jos, Olan­di­jos, Pra­ncū­zi­jos vi­suo­me­nės, tiek beiš­lai­kan­čios re­li­gin­gu­mo at­spal­vį, kiek jo iš­rei­ka­lau­ja mu­sul­mo­nai (gy­ven­to­jai ir tu­ris­tai).

Re­gint to­kią pa­no­ra­mą, ky­la klau­si­mas ir Lie­tu­vai. So­vie­ti­nės prie­spau­dos de­šimt­me­čiais gy­vie­ji ka­ta­li­kai ir ki­ti są­mo­nin­gi krikš­čio­nys bu­vo pir­mo­se ko­vo­to­jų už as­mens ir tau­tos lais­vę gre­to­se. Gal­būt Ne­prik­lau­so­my­bę at­ko­vo­jus ga­li­ma juos pa­pras­čiau­siai „pa­leis­ti į at­sar­gą“? Te­gul jie sau ku­ria­me nors nuo­ša­lia­me kam­pu­ty­je gy­vuo­ja, bet te­gu ne­siū­lo vi­sai Lie­tu­vai kryp­ties ir ke­lių?

Tre­čią­jį Ve­ly­kų lai­ko sek­ma­die­nį bu­vo pa­kar­to­ti­nai skai­to­ma šv. Lu­ko ap­ra­šy­to­ji apaš­ta­lų bi­čiu­lio Kleo­po ir jo drau­go is­to­ri­ja, ku­ri jau bu­vo skai­ty­ta Ve­ly­kų sa­vai­tės tre­čia­die­nį. Kar­to­ja­ma, nes bū­din­ga ir pa­mo­kan­ti. Kleo­pas, ku­rio žmo­na po kry­žiu­mi sto­vė­jo Jė­zui mer­dint, ir jo be­var­dis drau­gas bu­vo pri­siš­lie­ję prie apaš­ta­lų bū­rio, ti­kė­da­mie­si, kad Jė­zus – Me­si­jas iš­gel­bės Iz­rae­lio tau­tą iš ro­mė­nų ne­lais­vės. Jė­zaus gė­din­ga mir­tis iš­sklai­dė po­li­ti­nes sva­jo­nes. Nors Jė­zaus as­muo li­ko jiems kai kuo bran­gus, jie pa­li­ko apaš­ta­lų bū­re­lį ir pa­trau­kė sa­vais ke­liais. Jie li­ko tik „kul­tū­ri­niai“ Jė­zaus se­kė­jai.

Pri­si­kė­lu­sis Jė­zus ke­ly­je ne­ju­čio­mis pri­siar­ti­na prie jųd­vie­jų, bet ke­lei­vių „a­kys ta­ry­tum mig­la ap­trauk­tos“ – ne­beat­pa­žįs­ta. Klau­san­tis pri­me­na­mų Se­no­jo Tes­ta­men­to pra­na­šys­čių apie bū­si­mas Me­si­jo kan­čias, jų šir­dys pa­ma­žu su­šy­la. Jie pa­kvie­čia dar ne­at­pa­žin­tą Jė­zų kar­tu pa­va­ka­rie­niau­ti ir tik prie sta­lo jį at­pa­žįs­ta, lau­žan­tį jiems duo­ną. Ne­at­pa­ži­no svars­ty­da­mi, at­pa­ži­no nuo­šir­du­mą par­odę.

Čia mums tiks dvi švie­žios jau­nų „kul­tū­ri­nių ka­ta­li­kų“ is­to­ri­jė­lės. Jos ti­kros, tik var­dai pa­keis­ti. An­tra­kur­sis stu­den­tas ma­te­ma­ti­kas Gied­rius kar­tu su tė­vu (hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ru) daug me­tų re­gu­lia­riai lan­kė baž­ny­čią, mels­da­vo­si. Ne kar­tą sa­kė­si lai­kąs Jė­zų sa­vo ge­riau­siu drau­gu. Ta­čiau pri­sis­kai­tęs Ri­char­do Daw­kin­so raš­tų, kar­tą pa­sa­kė tė­vui: „Ne­be­si­mel­siu, ne­bei­siu į baž­ny­čią. Ne­be­ma­tau pra­smės.“

Tė­vas ger­bė dvi­de­šimt­me­čio sū­naus spren­di­mą. Ir šei­mos bi­čiu­liai su­si­tai­kė su tuo, kad jau­nuo­lis tik kul­tū­ri­nių ti­kė­ji­mo ap­raiš­kų to­liau be­si­lai­ky­siąs. Vis dėl­to su­abe­jo­jo­me, ar Jė­zus ga­lė­tų leng­vai at­sis­vei­kin­ti su sa­vo jau­nuo­ju drau­gu. Po ge­ro pus­me­čio ar me­tų vie­ną gra­žią die­ną sū­nus par­eiš­kia tė­vui: „Tai ei­ki­me kar­tu į baž­ny­čią. Aš vėl mel­džiuo­si, ir man la­bai ge­ra.“

Ba­ka­lau­ro dar­bą be­ra­šan­ti Da­lia ne­blo­gai jau­tė­si, bū­da­ma „kul­tū­ri­nė ka­ta­li­kė“. Pro­tar­piais, pa­gal nuo­tai­ką, nu­ei­da­vo į šv.Mi­šias, gal­būt pri­si­dė­da­vo prie gie­dan­čių drau­gių, ta­čiau re­gu­lia­ri (pri­va­lo­ma!) ti­ky­bi­nė pra­kti­ka jos ne­trau­kė. Vie­ną kar­tą iš­dės­tė sa­vo po­žiū­rį sa­vi­veik­los kon­cer­te su­tik­tam ku­ni­gui. Tas jai ir sa­ko: „Ne­lai­kyk sek­ma­die­nio pa­mal­dų tau pri­me­ta­ma prie­vo­le. Te­bū­na jos tau pa­si­ma­ty­mas su Jė­zu­mi, my­lin­čiu ta­ve bi­čiu­liu.“ Po po­ros mė­ne­sių in­ter­ne­tu pra­ne­ša: „E­su la­bai lai­min­ga, at­ra­du­si tuos Jū­sų nu­ro­dy­tus mei­lės pa­si­ma­ty­mus.“

Gal ši­tie at­ve­jai – vien jaus­min­gu­mo reiš­ki­niai?

Ne­rei­kė­tų nie­kin­ti ir svei­ko jaus­mų pa­si­reiš­ki­mo, ta­čiau abiem at­ve­jais yra ryš­kus ir mąs­tan­čio pro­to vaid­muo. Vers­lo pla­nai ku­ria­mi pa­gal fi­nan­si­nius, ma­te­ma­ti­nius skai­čia­vi­mus, o gy­ve­ni­mo kryp­tį ir jo ver­ty­bes ren­ka­si vi­sas žmo­gus. Ne tik gal­va, bet ir šir­dis, ku­ri ne kar­tą be di­de­lių svars­ty­mų pa­si­ren­ka tai, kas ti­krai žmo­giš­ka ir pra­smin­ga.

„Kul­tū­ri­niai ka­ta­li­kai“ iš es­mės gerb­ti­ni. Jie pa­lai­ko svar­biau­sias krikš­čio­niš­kas ver­ty­bes, iš­lai­ko krikš­čio­niš­kos ša­lies vaiz­dą. Užė­jus prie­spau­dai leng­vai ne­pa­si­duo­da įkin­ko­mi į nio­ko­jan­čią an­ti­re­li­gi­nę veik­lą. Vis dėl­to jie pa­tys sau ne­lei­džia aps­čiau sem­tis iš re­li­gi­nių gė­ry­bių šal­ti­nio ir ne kar­tą ri­zi­kuo­ja iš vi­so nu­tol­ti nuo gai­vių­jų ti­kė­ji­mo vers­mių.

Kaip įsi­vaiz­duo­ja­me ne­prak­ti­kuo­jan­tį bė­gi­ką ar plau­ki­ką? Ar il­gai džiaug­tu­mės mū­sų mie­lą­ja Rū­te­le ir jos auk­so me­da­liais, jei­gu ji tik ret­kar­čiais pa­si­ner­tų ba­sei­ne sa­vo ma­lo­nu­mui pa­si­taš­ky­ti, bet tap­tų „nep­rak­ti­kuo­jan­čia plau­ki­ke“?

Ne­prak­ti­kuo­jan­tie­ji ka­ta­li­kai, tik ret­kar­čiais „pa­si­taš­kan­tys“ gai­vio­jo­je ti­kė­ji­mo sro­vė­je, skau­džiai sa­ve skriau­džia.