Tačiau net ir suvokę, kad Vladimiro Putino valdoma Rusija tampa problema, Vakarų šalių vadovai dėl ekonominės naudos ėmėsi politinio pakantumo taktikos, rašo vyriausioji Carnegie centro Maskvoje mokslinė darbuotoja ir knygos „Putino Rusija“ autorė Lilija Ševcova.

Pateikiame visą jos straipsnį:

Liberaliomis vertybėmis pagrįstos demokratinės valstybės sutiko žaisti žaidimą, pagal kurio taisykles jos žvelgė į Rusiją kaip į normalią valstybę, tuo tarpu Rusijos elitas integravosi į Vakarus, tokiu būdu kenkdamas Vakarams iš vidaus, rašo „The Washington Post“.

Daugelio Vakarų ekspertų manymu, toks kompromisas turėjo užkirsti kelią Maskvai pridaryti bėdos už Rusijos ribų. Kaipgi neteisėtu būdu pralobę, savo turtus Vakarų bankuose saugantys ir vaikus atidavę į Vakarų šalių mokyklas, įtakingi asmenys galėtų kelti pavojų Vakarams?

V. Putino valdymo sistemos gyvybingumas paremtas nuolatinėmis priešų paieškomis tiek šalies viduje, tiek ir už jos ribų. Ukraina Kremliui tapo tikru išbandymu – juk jis siekia sulyginti su žeme pačią revoliucijos idėją ne tik Rusijoje, bet ir buvusiose sovietinėse respublikose. Taip pat Maskva siekia priversti Vakarus pripažinti tokią jos teisę.

Be to, Ukrainos suskaldymas demonstruoja Rusijos matricos mechanizmą, kuriame užsienio politika – tai pagrindinis vidaus politikos vykdymo įrankis. Tie, kam nerimą kelia tik Rusijos imperializmas, klysta: teritorijų grobstymas bei kitose šalyse gyvenančių rusakalbių „gynimas“ – tai priemonės, skirtos įtraukti Rusiją į karą, kurios V. Putiną paverstų karo prezidentu bei sustiprintų jo pozicijas šalies viduje.

V. Putinas ne tik siekia peržiūrėti Šaltojo karo baigtį, tačiau taip pat nori, kad būtent jo žodis būtų paskutinis kuriant naująją pasaulio santvarką. Trumpai tariant, Kremlius siūlo naują kompromisą – už Vakarams teikiamų ekonominių privilegijų sugrąžinimą Rusija nori, kad Vakarai sutiktų su tuo, kaip Rusija interpretuoja žaidimo taisykles.

Toks variantas ne tik prieštarauja Vakarų puoselėjamai Imanuelio Kanto amžinosios taikos koncepcijai, bet ir vilioja abi konflikto puses į naujas pinkles.

Kremlius naudoja liberalią retoriką, pateisinančią įsiveržimą į Ukrainą. Rusija reikalauja Kijevo reformuoti Ukrainos Konstituciją bei leisti rengti regioninius referendumus dėl atsiskyrimo bei federalizacijos. Tuo tarpu Rusijos piliečiai tokių teisių neturi, o jų reikalaujantys asmenys rizikuoja atsidurti už grotų.

Taigi Kremliaus užsienio politikos retorika kelia abejonių dėl Rusijos valdymo sistemos teisėtumo. Ateis laikas, kai Rusijoje gyvenantys totoriai paklaus, kodėl jie neturi teisės į apsisprendimo laisvę. Taip pat ir patys rusai gali pareikalauti teisės surengti referendumą bei pasipriešinti valdžiai. Kitaip tariant, esame atsidūrę situacijoje, kai Kremliaus siekis išgyventi tampa panašus į savižudybę.

Tačiau ant liberalių vertybių pamato stovinčių demokratinių valstybių situacija ne ką geresnė. Netikėtai susidūrusios su V. Putino manevrais, Vakarų valstybės bando įtikinti Kremlių, kad jei Rusija atsisakytų vykdomos agresijos, Vakarai galėtų pripažinti naują šios valstybės statusą. Iš esmės šių metų balandžio 17 d. JAV, Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos pasirašytas Ženevos susitarimas parodė Vakarų nesugebėjimą pasipriešinti Rusijos siekiui destabilizuoti situaciją Ukrainoje.

Vakarų dedamos pastangos mažinti įtampą apsiribojo miglotomis „raudonomis linijomis“, o tai tik dar labiau paskatino Maskvą imtis tolimesnių veiksmų. Dėl Euroatlantinės bendruomenės atsisakymo pasiūlyti Ukrainai realias prisijungimo prie šios bendruomenės perspektyvas, Ukraina atsidūrusi neužtikrintumo zonoje bei gali patekti į Rusijos įtakos zoną.

Nepaisant to, kad sankcijos, kurių ėmėsi Vakarai, jau taikomos, jos paradoksaliai stiprina V. Putino siekį atsilaikyti. Praėjusią savaitę V. Putinas paragino prorusiškus separatistus Donecke nepasiduoti ir surengti referendumą dėl nepriklausomybės. Tai Kijevui skirtas kvietimas atsižvelgti į Kremliaus interesus šį kartą pasitelkus dialogą.

Šis V. Putino kvietimas pradėti dialogą, atsižvelgiant į situaciją pačioje Rusijoje, kur politinis gyvenimas apsiriboja vien V. Putino monologu, atrodo neadekvatus. Tačiau Kremliaus tikslas kur kas labiau pragmatiškas – jis nori atlikti taikdario vaidmenį ir pasiekti naują faustišką susitarimą su Vakarais, tokiu būdu pripažįstant ribotą Ukrainos suverenitetą bei užsienio valstybių teisę mokyti Ukrainą, kas yra teisinga, o kas – ne.

Pavargę nuo galvos skausmo dėl Ukrainos, Vakarų valstybių vadovai gali sutikti su tokiu sandoriu. Tokiu atveju Kremlius užimtų vietą prie apskritojo Ukrainos krizės sprendėjų stalo, o V. Putinas būtų vertinamas ne kaip užpuolėjas, o kaip naujos postmodernios realybės architektas.